Skip to content

Tikroji meno paskirtis – pravirkdyti sielą ir išgelbėti pasaulį

Lina RAGINYTĖ

Už blogį blogumu atseikėjama dešimteriopai, o už gėrį blogumu – šimteriopai. Nieko aš nesupainiojau ir niekur aš nesuklydau. Ta senoji tiesa, kai žemėje dar didžiąja dalimi viešpatavo gėris, jau nuslinkusi į praeitį. Dabar, sakoma, jog pasaulis, deja, atsidūręs ties susinaikinimo slenksčiu ir tik nuo mūsų visų priklauso, į kurią pusę nusvirs svarstyklės. Jei pritrūksime jėgų, kasdien spaudžiami neteisybės, nelaimių, nepriteklių, netekčių, pagundų – t. y. blogio, ir pasiduosime, vargu ar paskui sugebėsime bent jau išlyginti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio jėgų.

Pagarba meilės galiai

Vejami kasdienių rūpesčių, naikinami politinių audrų ir trypiami kitokių negandų, mes vis tiek kažkur giliai širdyje dar tebesame žmonės. Žmonės, kuriems gyvybiškai reikalinga artimo šiluma, supratingumas, pagarba, palaikymas ir meilė.

„Esu įsitikinusi, jog pasaulis laikosi tik ant meilės. Jei jos nebūtų, seniai mūsų nebūtų. Būtent jos dėka žmonės atlieka tokius žygdarbius, kokių nepriverstų padaryti joks kitas jausmas. Net ir neapykanta nėra tokia galinga. Tik, žinoma, nereikia ištvirkavimų ir malonumų painioti su meile. Jie neturi nieko bendra. O čia jau žmonių bėda, kad kažkuriuo laiku supainiojo sąvokas ir dabar patys nesusikalba. Aš kalbu apie nuoširdžią, nesavanaudišką vieno žmogaus meilę kitam. Motinos – vaikams, vaikų – motinoms ir tėvams, galiausiai ir moters – vyrui, vyro – moteriai. Jei mes bėgsime nuo meilės ir apsimesime, kad ji mums nereikalinga, leisime blogiui užimti stiprias pozicijas ir naikinsime patys save iš vidaus. Nes tas, kuris sako, kad nenori būti mylimas ir pats nenori mylėti – pirmiausia meluoja pats sau, ir žinoma, aplinkiniams. Draugai man sako, kad esu per daug knygų skaičiusi. Galbūt. Bet jei didžioji dalis žmonių pripažintų šią tiesą ir godumą turtams bei valdžiai iškeistų bent jau į tą patį godumą meilei, visas pasaulis taptų vienu dideliu gėriu“, – šiek tiek idealizuodama meilę (bet juk ji to verta – autor. past.) svarsto pašnekovė, Vidiškių miestelio bibliotekininkė Dalė Švilpienė (Skorkaitė).

Ramybės nekeis į miesto chaosą

Prieš kelis dešimtmečius Makoniškės kaimelyje, Vidiškių seniūnijoje, gimusi ir augusi Dalė Skorkaitė, būdama vos šešerių, jau „dirbo“ pagal būsimą profesiją. Skamba gal kiek juokingai, bet tiesa yra tokia.

Ona ir Leonas Skorkos buvo tik sužinoję, kad jau du mėnesius laukia vaikelio, kai traukinio mašinistas Leonas tragiškai žuvo po traukiniu. Tėvelį tik iš nuotraukos pažinojusi Dalė nuo vaikystės buvo labai prisirišusi prie mamos ir jos knygų. „Mano mama, kiek aš ją prisimenu, visada siuvo ir nuolat skaitydavo knygas. Nežinau iš kur, bet mes namuose turėjome labai daug knygų. Pamenu, skaityti išmokau būdama penkerių. O jau šešerių su dviratuku važinėjau po aplinkui esančias Rimšėnų, Kukoriškės, Dūdų bibliotekas ir skaitydavau ten esančias vaikiškas knygeles. Septynerių pati sugalvojau žmonėms vežioti ir siūlyti skaityti knygas. Kodėl taip dariau, net ir pati nežinau. Bet, matyt, vaikui susirodė ir tiek. Mama net barė kartą mane, kad išvežiosiu ir išdalinsiu žmonėms visas knygas, o paskui nesurinksiu jų atgal. Kiek ūgtelėjusi, būdama jau šešiolikos, dvi vasaras neatlygintinai savo noru dirbau Ignalinoje, tuometinėje Vaikų bibliotekėlėje. Norėjau iki galo įsitikinti, kad man patinka ir tinka šis darbas. Truputį svyravau prieš pasirinkdama, nes mane dar labai traukė medicina. Kai atsuku laiką atgal, pagalvoju, jog įtakos mano pasirinkimui turėjo ir tuometinė bibliotekos direktorė Eleonora Pakalnienė, pasakiusi, jog „dirbdama bibliotekininke „bagota“ niekada nebūsi, bet turėsi gerų, įdomių draugų, susipažinsi su išskirtiniais žmonėmis, kurie tavo gyvenimui suteiks visai kitokį skonį“.

Žinių sėmiausi Vilniaus aukštesniojoje kultūros mokykloje, o grįžusi iškart buvau įdarbinta Dūkšto bibliotekoje. Netrukus sukūriau šeimą, auginau dukreles, o joms paaugus, vėl grįžau į darbą, tik jau Ignalinoje. Devynerius metus dirbau Ignalinos bibliotekoje bibliografe.

Visą tą laiką gyvenau Vidiškėse, čia tebegyvenu ir dabar. Tiesa, su buvusiu vyru seniai išsiskyrėme, dukros suaugo ir savais keliais pasuko, tad esu viena. Na, taip, aš turiu katiną, turiu daug draugų, kaimynų, visą miestelio bendruomenę turiu ir dar begalę knygų turiu, bet tai ne tas pats, kas turėti dūšiai artimą žmogų, kuris matytų, jaustų ir pasaulį suvoktų lygiai taip pat, kaip ir tu. Gal ir sutiksiu dar savo kelyje tokį žmogų, bet tikrai neketinu vaikydamasi laimę lėkti į pasaulio kraštą. Man gera čia, Ignalinos krašte. Man patinka šio krašto saulėlydžiai, lietūs, žvaigždės ir ūkanoti rytai. Aš niekada neiškeisiu savo tylios, gal kartais ir per daug „tamsokos“ provincijos į kankinantį miesto chaosą“, –  atvirai apie savo gyvenimą ir patyrimus kalba Dalė.

Knygos kelias

Knygos kelias pas žmogų visais laikais buvo sudėtingas. Tiesa, priežastys visada buvo vis kitos. Iš pradžių tų knygų visai nebuvo, paskui jų buvo, bet jos buvo draudžiamos, vėliau tapo nebemadingos, neįperkamos ir t. t. Kas nenorėjo skaityti, visada galėjo rasti tūkstantį ir vieną priežastį, kodėl to nedaryti. Tiesa, bibliotekos šiais laikais taip pat išgyvena ne pačius geriausius laikus, nes joms „pasiūlyta“ teikti dar ir kitokių paslaugų, kurios gal kiek užgožia, mano manymu, pagrindinę funkciją ir net „dengiasi“ su kitų įstaigų, tarkim, kultūros centrų, veikla. Bet ne mums, mirtingiems, tai suprasti. Kartais susidaro įspūdis, kad vieno kaimo, kuriame gyvena kelios dešimtys žmonių, bibliotekininkas ir laisvalaikio organizatorius dirba ir gyvena lyg skirtingose respublikose, atlikdami kone vienas kito darbą, nes veiklas planuoja kiekvienas sau. Ir kiekvienas galvoja esantis pranašesnis už kitą. Nors, patys darbuotojai čia, matyt, mažai kuo dėti. Kol kažkas manys, kad pasaulis yra absoliučiai materialus ir viskas laikosi tik ant valdžios ir pinigų, o vienintelis valdymo būdas: skaldyk, valdyk ir kvailink, tol nebus mūsų veiklose nei nuoširdumo, nei kokybės, nei prasmės.

„Knyga yra viena iš svarbiausių tautų kultūringumo rodyklių. Jos reikšmė nėra mažesnė už mokyklos ar kurios kitos kultūrinės institucijos veiklą. Knygos atsiradimas tautose sutampa su tų tautų istorinių laikų pradžia. Senoji knyga nebuvo panaši į mūsų laikų: molinės lentelės, tašytas akmuo ar kuri kita medžiaga, išrašyta sutartiniais ženklais, piešiniais. Atradus papirusą, naudojant odą, knygos-raštai būdavo laikomi susukti į ritinius. Antraštė būdavo gale. Patogumo dėlei. Ir vėliau, kai knygos pradėta rišti lapais, toji tradicija – antraštė pabaigoj – pasiliko dar ilgai.

Viduriniais amžiais knygos dauginimu – perrašinėjimu vertėsi daugiausia vienuolynai. Jų dėka senovės klasikai, kuriuos taip mėgsta dauguma skaitytojų, išliko iki mūsų laikų. Tikrai sunkų kelią nuėjo knyga iki žmogaus, bet jis vertas to. Daugelį metų dirbu bibliotekoje, ir esu įsitikinusi, kad yra žmonių, kuriems knyga tokia pat svarbi ir reikalinga beveik kaip duona. Kartais net pagalvoju, jog žmonės „apsigyvena“ knygų pasaulyje, kad nebūtų nuolat skaudinami, kad išvengtų nusivylimų, bereikalingų pykčių ir kitų neigiamų emocijų. Knyga žmonėms kartais atstoja vaistus ar net psichologo konsultacijas“, – sako bibliotekininkė Dalė.

Dabartinei Vidiškių bibliotekai – 20 metų

Vidiškių miestelio biblioteka nuo 1995 m. įsikūrusi UAB „Meleksas“ patalpose. Šiemet jau 20 metų. Sovietmečiu biblioteka ilgai kartu su kultūros namais ir kitomis įstaigomis buvo dvaro rūmuose. „Prieš mane Vidiškių bibliotekininke ilgus metus dirbo Irena Dolotovienė. Paskutiniais metais miestelio bendruomenė ir mokykla naudojosi vienu fondu. Dviejų žmonių darbą teko dirbti vienai bibliotekininkei. Krūvis nežmoniškai didelis. Susiklostė taip, kad ilgametė darbuotoja Irena išėjo iš darbo, o į jos vietą atėjau dirbti aš. Po dviejų metų viskas apsivertė, kažkas apsižiūrėjo ir viską sustatė į savas vietas. Mokykla  liko su savo biblioteka, o bendruomenės biblioteka 1995 m. persikėlė į suremontuotas naujas patalpas. Galima sakyti, kad prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Net pati nustebau, kad jau tiek daug metų pralėkė. Kelios kartos jau spėjo užaugti…Perverti aplankus ir pačiai nesitiki, kad tiek daug  visko įvyko, kiek įdomių renginių, susitikimų buvo “, – pasakoja pašnekovė Dalė.

Dalės dėka, vidiškiečiai susipažino su Pauliumi Juodišiumi, Gintare Adomaityje, Neringa Mikalauskaite, Mariumi Kraptavičiumi, Rimantu Klimu, Irena Kriauzaite, Rimantu Ruolia, Arkadijumi Vinokuru, Antanu Karmonu ir daugeliu kitų aktorių, rašytojų, poetų ir kitų menininkų.

Bibliotekininkė labai dėkinga ir savo viršininkei Loretai Aleknienei už gerumą, supratingumą ir paprastą, žmogišką šilumą. Pasak Dalės, labai svarbu, kada jausti savo viršininko palaikymą visomis prasmėmis, nes tai – stimulas dirbti, ir stengtis. „Jei tave nuolat „stumdys“, žemins, ignoruos tavo darbą – ar tu galėsi dirbti, kurti ir skleisti šviesą ir šilumą tiems, kurie to tiksi atėję? Tikrai ne“.

Aš apskritai labai vertinu paprastus, nuoširdžius žmones, nes genialumas yra paprastume. Man smagu, kad turiu tokius draugus, pagalbininkus ir rėmėjus kaip Aidas Dolotovas ir Juozas Jakinevičius, kurie visada bibliotekai suteikia naujumo ir gaivumo. Apskirtai, visi mano skaitytojai yra ypatingi, nes kiekvienas, pasiimdamas knygą ir paskui grąžindamas ją, dovanoja man dalį savo išgyvento džiaugsmo skaitant ją. Gyvenimas – vienas ir jis turi būti pagal galimybes pripildytas aukščiausių ir tyriausių jausmų. Tuos jausmus žadina gera knyga ar rašinys, geras kūrinys – tikrasis menas. O tikrasis menas turi pravirkdyti, sukrėsti, sujaukti sielą, o ne šiaip tik papasakoti įdomią gyvenimišką istoriją. Aš tikiu, kad knygos (geros) ir meilė išgelbės pasaulį…“, – sako optimizmu spinduliuojanti Dalė.

Autorės ir Dalės Švilpienės asmeninio archyvo nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje