Ir mūsų valdžia mums aiškina nieko padaryti negalinti – tiesiog Norvegijoje tokia tvarka.Norvegijoje įteisintas lietuvių vaikų grobimas iš šeimų jokios reakcijos valstybės lygiu nesulaukė. Juk vargu ar galima vadinti valdžios reakcija malonius pasikalbėjimus su Norvegijos valdžios atstovais. Malonius todėl, kad į visus mūsiškių klausimus Norvegijos atstovai maloniai atsako, kad nieko atsakyti negali – pas juos tokia tvarka. Ir mūsų valdžia mums aiškina nieko padaryti negalinti – tiesiog Norvegijoje tokia tvarka.

O jeigu svetur tokia tvarka, vadinasi, Lietuva savo piliečių, esančių užsienyje, niekaip apginti negali. Arba nenori. 

Prieš porą savaičių Seime grupė jo narių, tarp kurių – ir „valstietė“ Rima Baškienė, pateikė nutarimo projektą, kuriuo siūloma įpareigoti Vyriausybę sukurti teisinį mechanizmą, kuris leistų nedelsiant reaguoti nepilnamečių Lietuvos piliečių paėmimo iš tėvų kitose ES valstybėse atvejais.

Negana to, Vyriausybei siūloma imtis priemonių visos ES mastu – pradėti diskusiją šiais klausimais ES institucijose ir inicijuoti pakeitimus ES teisėje, kad būtų galima gint i nepilnamečius ES piliečius, esančius ne ES valstybėse narėse.

Atrodytų, viskas sudėliota logiškai. Tačiau žiniasklaidoje netruko pasirodyti straipsnių, pasisakančių prieš tokius veiksmus. Pagrindinis argumentas: tai gali sukelti Lietuvos ir Norvegijos diplomatinį konfliktą.

Sutapimas ar ne, bet daugiausia siūlymų nieko nedaryti ir neerzinti Oslo (anksčiau buvo nuolat siūloma neerzinti Maskvos) pasirodė tose žiniasklaidos priemonėse, kurios būtinai aprašo bet kuriame pasaulio kampelyje vykstančius iškrypėlių paradus ir nepamiršta suteikti jiems galimybės pasisakyti savo puslapiuose ar portale.

Abejoti sutapimu verčia tai, kad apie Norvegijoje veikiančią vaikų paėmimo tarnybą (vaikų „teisių“ gynėjus) sklinda nelabai geros kalbos. Vaikai šioje šalyje daugiausiai atimami iš užsieniečių. Aiškinama, kad norvegai su vaikais elgiasi tinkamai, o užsieniečiai – blogai. Tačiau kai vaikas paimamas iš norvegų šeimos, šansų, kad vaikas bus perduotas giminėms, daug daugiau. Tuo tarpu iš užsieniečių paimamas vaikas paprastai perduodamas globėjams. Tam užtenka anoniminio skundo.

Kiek Norvegijoje už vaiko priežiūrą mokama globėjams? Tiek, kad jais tapę norvegai kartais tiesiog meta darbą. Ar norėtumėte tapti globėju? Gal galėtumėt šiek tiek už tai sumokėti? O jeigu esate iškrypėlių pora – tokie, manoma Norvegijoje, geriau auklėja vaikus, – ar nesusitarsite, kad jums surastų norimos lyties globotinį? Užsieniečių į šalį daug atvažiuoja…

Kaip Norvegijoje tapti globėju? Portalas www.propatria.lt pateikia tokį atveją: žmogus, iš kurio buvo atimtas vaikas, panoro tapti globėju ir buvo juo užregistruotas. Ar čia dar reikia kažką komentuoti?

Beje, tokia vaikų atėminėjimo iš tėvų sistema veikia ne tik Norvegijoje. Belgijos radijo žurnalistė Florence Bellone, atlikusi didelį Didžiosios Britanijos vaiko teisių apsaugos sistemos tyrimą, teigia, kad ten sukurta nauja privataus sektoriaus ekonomikos šaka, kurioje veikia įvaikinimo, pakaitinės tėvystės agentūros, teismų bei medicinos ekspertai – teisininkai, psichiatrai, psichologai ir, žinoma, naujieji „tėvai“. Vaikai tampa preke: tik vienos iš įvaikinimo agentūrų – „Core Assets“ metinė apyvarta – 192 milijonai eurų.

Ar tik tie dideli pinigai nepradėjo tekėti ir į Lietuvą, tiems, kurie giria tvarką, kai vaikai atėminėjami iš vaikų, ir pasiruošę priešintis bet kokiems veiksmams, kuriais būtų bandoma apginti savo piliečius? Tiems, kuriuos taip gąsdina galimas „diplomatinis skandalas“? O gal ir Lietuvoje yra panašių dalykų?