Valdžiai paskelbus apie galimybę sugrąžinti privalomąją karo tarnybą, kad daugiau žmonių būtų paruošta ginti savo šalį, lietuviškoje žiniasklaidoje prasidėjo „taikos balandžių“ isterija. Atrodo, svarbiausiu žurnalistų tikslu tapo perduoti jau dabar, taikos metu, į kelnes dedančio jaunimėlio susirūpinimą, o svarbiausia užduotimi – pamokyti tą jaunimėlį, kaip išsisukti nuo tarnavimo savo šaliai grėsmės.

Iš tikrųjų: vienas nenori eiti į kariuomenę todėl, kad gyvena su panele, tiksliau, su sugyventine, ir sėkmingai siekia karjeros, kitas – turi sėkmingą verslą, trečias – pasiėmęs paskolą, už kurią niekaip negali atsiskaityti, ketvirtas – negalės išlaikyti buto. Ir dabar jie, vargšai, turėtų visa tai palikti? Juk ir tokia sugyventinė per 9 mėnesius gali kitą lovą susirasti, ir verslas gali sugriūti, ir pašalpos niekas už juos negrąžins.

Prisimenant anuos laikus, galima būtų priminti, kad tada, sovietmečiu, niekas neklausdavo, nori tarnauti ar ne, turi panelę ar ne…

Galima būtų prisiminti, kaip visą ketvirtį amžiaus, praėjusį nuo svetimos kariuomenės išėjimo, žiniasklaida mums aiškino, koks negeras dalykas yra karinis rengimas mokykloje, ir apskritai – mes galime būti ramūs, nes mus apgins NATO, o mes galime galvoti apie ką tik norime, bet tik ne apie savo šalies gynimą.

Tad argi verta stebėtis, kai vienas labai žinomas dienraštis, kurstydamas prieš savo šalies gynimą nukreiptą isteriją, rašo apie kariuomenės grėsmę Motiejūnui ir Valančiūnui. Būtinybė tarnauti savo šaliai – grėsmė.

Psichologas Oleg Lapin kažkodėl (kažin, kodėl) mano, kad ne visi žmonės psichologiškai pasiruošę ginti savo tėvynę – tokių „nepasiruošusių“ nereikėtų kliudyti.  

Nieko kito negalima buvo tikėtis jau vien todėl, kad mūsų visuomenėje, vėlgi ne be žiniasklaidos įtakos, visi daug kalba apie savo teises, žmogaus teises ir dar apie visokias teises, bet ne apie pareigas.

Ir štai staiga paaiškėja, kad piliečiai turi ne tik teises, bet ir pareigas. Tai taip netikėta. Ir štai žiniasklaida suteikia tribūną visiems, kurie apie pareigas nė girdėti nenori. Ne tik nenori girdėti nenori – tarnauti irgi nenori.

Kažkodėl pamirštama, kad kare niekas neklausia, nori tu kariauti ar ne.

Beje, Krašto apsaugos ministerija paskelbė, kokias lengvatas turės šauktiniai. Tačiau reportažų apie tai niekas nespausdino ir nerodė. Iš tikrųjų, argi įdomu kam, kad, sakysim, už komunalines paslaugas, kuriomis  karys nesinaudoja, jam mokėti nereikės?

Daug įdomiau parodyti kokį nors jaunuolį, verkšlenantį, kad paimtas į kariuomenę jis negalės sumokėti už tas paslaugas.

Simboliška ir tai, kad per visą šią prieš savo valstybę nukreiptą isteriją žiniasklaida užmiršo paminėti, kokie vis dėlto yra kiekvieno šansai būti pašauktam.

Tai štai, dabar Lietuvoje yra 200 000 žmonių, kurie gali būti pašaukti, o šią vasarą pašaukti numatoma 3,5 tūkstančio jaunuolių. Manoma, kad bus apie 1,5 tūkstančio savanorių. Išeitų, kad pašauktas bus vienas iš šimto.

Pakartočiau – prisiminkite tuos laikus, kai visi be mažų išimčių eidavo į svetimos šalies kariuomenę. Bet jaunimas to neprisimena, senimas – nenori priminti, o nemaža dalis žiniasklaidos, gal iš inercijos, o gal nesuprasdama to, tarnauja svetimiems.

Beje, toje valstybėje, iš kurios „globos“ mes išsivadavome, ir dabar į kariuomenę imama, nežiūrint jokių „teisių“. Pasiilgome tokio gyvenimo?