Skip to content

Petras Rutkauskas: prie lietuviškų pašto ženklų ištakų

Kiekviena valstybė turi keletą simbolių, skiriamųjų ženklų, kurie priklauso tik tai valstybei, ją identifikuoja. Tai vėliava, herbas, himnas, pinigai, pašto ženklai… Valstybė be pašto – ne valstybė, o paštas be pašto ženklo taip pat neįsivaizduojamas. Dar daugiau. Sakoma, kad pašto ženklai – tai valstybės vizitinė kortelė, keliaujanti po visą pasaulį, ir atskleidžianti, kokie žmonės gyvena toje šalyje ir ką jie brangina, kokie įvykiai toje šalyje vyksta. Pirmieji lietuviški pašto ženklai, atkūrus nepriklausomybę, buvo išspausdinti jau 1990 m. Jų istorija įdomi, dramatiška ir susijusi su Ignalina. Ta prasme, kad grupei, pašto ženklus spausdinusiai užsienyje, vadovavo ignalinietis, matematikos mokslų daktaras Petras Rutkauskas, dabar – mūsų laikraščio bendradarbis, spausdinantis ciklą „Kur mūsų šaknys?“ Kai jis ėmėsi šios misijos, Lietuva dar nebuvo pasaulio pripažinta, čia buvo okupacinė kariuomenė, sienas taip pat dar kontroliavo rusai.

Pradžia – 1989-aisiais

P. Rutkauskas yra aistringas kolekcininkas. Jis turi įspūdingas pašto ženklų, atvirukų ir nuotraukų iki 1940 m. kolekcijas. 1989 m., įsisukus gaiviems Sąjūdžio vėjams, kraštietis dirbo docentu Vilniaus universitete, kartu buvo Lietuvos filatelistų sąjungos prezidentas. Tų metų rugsėjo 30 d. Vilniuje vyko sąjunginis filatelistų suvažiavimas, kuriame mūsų filatelistai pareiškė išstojantys iš SSRS filatelistų sąjungos ir atkuriantys savarankišką lietuvišką organizaciją. Pareiškimą iš tribūnos perskaitė Petras. Lietuviai pirmieji pasitraukė iš sąjunginės filatelistų organizacijos, todėl daugelis suvažiavimo delegatų mūsų nesuprato, buvo ir daug triukšmo.

Leipcige

 „1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomybę, iškilo būtinybė turėti savo pašto ženklus. Pavasarį per doc. Vladą Terlecką (beje, taip pat kraštietį) kreipiausi su pasiūlymais į Vyriausybę. Ryšių ministras Kostas Birulis pasiūlė man dirbti Ryšių ministerijoje Užsienio santykių departamento direktoriaus pavaduotoju. Gavau užduotį surinkti informaciją apie spaustuves, galinčias Lietuvai išspausdinti pašto ženklus. Apklausos būdu buvo pasirinkta Leipcigo (Vokietija) vertybinių popierių spaustuvė. Pagrindiniai argumentai: nesudėtingas transportavimas, spausdinimo kaina ir kokybė. Buvo tartasi dar su šveicarais, švedais, anglais ir kitų šalių spaustuvininkais. Kategoriškai atsisakė Lenkijos, Vengrijos ir kitos buvusios socialistinės šalys“, – pasakoja P. Rutkauskas.

Grupė išvyko į Leipcigą. Ten dėl ženklų spausdinimo pasirašyta sutartis. Sutarta dėl penkių ženklų serijos: trijų standartinių, su varpu ir kraštovaizdžiu. Planuota tais pačiais 1990 m. ženklus pasiimti.

Pirmasis filatelijos eksportas

Tuo pat metu Kauno „Spindulio“ spaustuvė spausdino ženklintus vokus su ženklų serija „Angelas“. Prie šios leidybos daug dirbo ministras K. Birulis, Užsienio santykių departamento direktorius V. Kuzma, „Lietuvos spaudos“ viršininkas A. Butas, filatelistas Z. Steponavičius ir kiti. Gamybai vadovavo ir ženklintus vokus realizavo „Lietuvos spauda“.

„Daug lėmė viršininko A. Buto entuziazmas. Daug dienų ir naktų prie spausdinimo mašinų praleido Z. Steponavičius. Sritis buvo visai nauja ir rimčiausiai patarti galėjo tik filatelistai. Jie žinojo, ką reikia daryti, o ko ne. Dažnai to nesuprasdavo pašto ir ryšių darbuotojai, todėl vėliau nukentėjo per Valstybės kontrolės patikrinimus. Kaip nebūtų keista, bet paštininkai nežinojo, kas yra pašto ženklas, kuo jis skiriasi nuo pašto bloko, kas yra standartinis ženklas. Manė, kad ženklas tik tas, ant kurio yra valstybės herbas ir pan. Buvo nemenki pašto ženklų ir vokų grobstymai, o kontroliuoti tai buvo itin sunku. V. Kuzmos dėka prasidėjo pirmasis lietuviškos filatelijos eksportas į užsienį. Mes buvome pirmieji, todėl mumis domėjosi. Vokietijos verslininkas Šneideris už pirmus vokus su „Ąžuolo“ ženklais mokėjo po 0,7 markės. Taip buvo sudaryta materialinė bazė pirmųjų ženklų spausdinimui užsienyje. Vyriausybė tam pinigų neskyrė. Eksportą vykdė Ryšių ministerijos Užsienio santykių departamentas. Man teko išrinkti kokybišką produkciją, ją įforminti, supakuoti, išsiųsti ir vesti apskaitą.

Tuo pat metu reikėjo gintis nuo „geradėjų“, norėjusių pasipelnyti iš lietuviškų ženklų. Vienas tokių „geradėjų“ ir „Lietuvos gelbėtojų“ buvo Benas Gudelis ir JAV. Jis siūlėsi gaminti pašto ženklus ir jais aprūpinti Lietuvos paštus nemokamai, o meniniais ženklais, kaip filatelija, prekiautų jis, visas pelnas, žinoma, taip pat jam. Amerikonas graudino, kad tokia veikla jam bus nuostolinga, bet jis dėl Lietuvos darys. Tik V. Kuzmos didelių pastangų dėka, nes B. Gudelis turėjo užtarėjų Kazimieros Prunskienės Vyriausybėje, tokios monopolijos pasisekė išvengti“, – prisimena P. Rutkauskas. 

1990 m. gruodį iš Leipcigo pranešta, kad ženklai išspausdinti ir galima juos atsiimti. Su vokiečiais susirašinėjome faksu. Per televiziją ir spaudoje buvo daug atvirų kalbų, savotiškos reklamos, kad Lietuva jau greitai turės pašto ženklus. Ši reklama vėliau pridarė daug rūpesčių ir nemalonumų.

Ženklų vertė – 22 mln. markių

Pašnekovas pasakoja toliau: „Buvo skubiai parengti du sunkvežimiai „Avia“, jų kėbulai specialiai apskardinti. Krašto apsaugos departamentas (KAD) skyrė žmonių, kurie turėjo mus lydėti. Autocentro direktoriui V. Kornickiui pavesta pervažiuoti visą būsimą maršrutą ir Lenkijoje rasti vietą saugiai nakvynei, kad saugu būtų ir automobiliams su kroviniu. Tokia vieta rasta Poznanėje, pašto ūkyje.

Ministerijoje sutarėme, kad grįžtant, netoli Lietuvos, mus pasitiks Ryšių ministerijos atstovai ir pasiūlys, kaip geriau kirsti sieną, kurią dar saugojo rusų pasieniečiai. Į kelionę išsiruošėme pirmąją 1991 m. dieną. Vykome keturiese: aš, KAD atstovas Vaitkus ir du vairuotojai. Pravažiuojame Lazdijų pasienio postą, nakvojame Balstogėje, antra nakvynė Poznanėje. Ten susitarėme, kad pas juos nakvosime ir grįždami. Leipcige sausio 3–4 d. tvarkėme dokumentus, krovėme ženklus. Pagal jų vertę, ženklų krovinys kainavo apie 22 mln. Vokietijos markių. Namo išvykstame sausio 5-osios ryte. Lenkijos ir Vokietijos sieną kertame be trukdžių, nes į mūsų pašto ženklus dar žiūrima kaip į paprastus spalvotus popierėlius. Lenkijoje mus pasitiko penki KAD vyrai. Jie atvažiavo su sena mašina, antroji sulūžo dar Lietuvoje. Mūsų mašinas užplombavo Leipcigo spaustuvės plombomis, muitininkai tai atsisakė daryti, nes mašinos neatitiko keliamų reikalavimų. Pernakvojome pas Poznanės paštininkus. Ryte – vėl į kelionę.

Pasijutome parduoti

Pravažiuojame Varšuvą. Čia KAD vyriausias pareigūnas praneša, kad iš ministerijos, kaip susitarta, mūsų niekas nepasitiks, nes nenori sukelti sovietų kariuomenės įtarimo. Pasijutome tarsi parduoti. Ryšio su Lietuva jokio, nes mobiliųjų telefonų dar nebuvo. Ką daryti? Variantai du: važiuoti pro muitinę viena mašina, po to laukti informacijos apie pravažiavimą, ar važiuoti abiem automobiliais. Kadangi ryšio nėra, nusprendėme važiuoti visi.

Laukė generolai ir būrys desantininkų

Į Lazdijų muitinę įriedėjome apie 23 val. Prisistatė muitininkas lietuvis, užrakino mašiną, o mums liepė laukti kambaryje. Čia pamatėme, kad mūsų laukė. Stovėjo autobusas su desantininkais, visi su neperšaunamomis liemenėmis ir ginkluoti automatais. Sužinome, kad yra atvykęs net SSRS muitinės vyr. patarėjas. Šnekėjomės su muitinės viršininku, taip pat lietuviu. Jis sakė, kad muitinėje jau tris dienas vyko patikrinimas, teritorijoje ir miške knibždėjo daugybė desantininkų, iš muitinės teritorijos buvo išvaryti visi civiliai, o siena uždaryta. Viršininkas nežinojo, dėl ko visa ši sumaištis, pasirodo, laukė mūsų. Štai čia savo darbą atliko mano minėta reklama žiniasklaidoje – gyrimasis, kad tuoj tuoj Lietuva turės savo pašto ženklus, buvo nurodomos net beveik tikslios datos – kada. Tai ir laukė mūsų grįžtant. Vildamiesi, kad gal net ne pašto ženklus, o naujus pinigus vešime.

Likome mes ir KAD vyrai. Juos kruopščiai tikrino, ieškojo ginklų, nerado. Po to juos išsiuntė iš teritorijos, iškratė ir mūsų daiktus. Ypač „stengėsi“ vienas muitininkas – čigonas. Visur buvo pilna saugumiečių. Muitininkas iš Maskvos paėmė mūsų dokumentus, sakė, yra trys variantai: areštuoti pašto ženklus čia, muitinėje, vykti į Vilnių ir ten areštuoti arba grąžinti į Lenkiją. Teritorijoje visą laiką buvo du generolai, kurie nuolat šnekėjosi su Maskva. Vienam sakau, kad be reikalo šaldo savo žmones, tas atšauna, kad jo žmonės gerai aprengti…

Krovinį areštavo

Kadangi kontrabandos nevežėme, kroviniui dokumentus turėjome, tai mūsų areštui nebuvo jokio pagrindo. Aš pasiūliau grįžti atgal į Lenkiją. Jie su Maskva kalbėjo dvi valandas ir pagaliau pasakė, kad mašinas sulaiko, nes neturime licenzijos. Mes privalėsime viską palikti ir pėsti keliauti į Lazdijus. Muitininkai vėl mus iškratė, bet mes atsisakėme eiti pėsti. Pagrasinome, kad pakelsime triukšmą spaudoje. Kadangi mašinose kroviniui likti buvo nesaugu, ženklus iškrovė į sandėlį ir pastatė du sargybinius. Muitininkui A. Virbaliui pasakiau, kad ženklus iš jo priimsiu, tik viską gerai patikrinęs. Atsisakiau dalyvauti ir antspauduojant sandėlį. O ant pašto ženklų sulaikymo akto rusiškai parašiau: „Dėl Lietuvos Respublikos pašto ženklų sulaikymo nesutinku. Po to, kai man paaiškino, kad reikia įvežimo licenzijos ir aš nutariau grįžti atgal į Vokietiją, Maskvos ir Lietuvos muitinės atstovai krovinį areštavo“.

Manau, kad Maskvos generolai ir būrys desantininkų bei saugumiečių laukė mūsų, bet ne su pašto ženklais, o galvojo, kad vežame jau lietuviškus pinigus“.

Ženklus atgavome per Maskvą

Kadangi trūko licenzijos, skubiai nutarėme ją gauti. Spaudos departamento direktorius susiskambino su Maskva ir sutarė, kad Lietuvos atstovai atvažiuos tos licenzijos. P. Rutkauskas į Maskvą išvyko su Pašto departamento direktoriumi Anatolijumi Mitrofanovu sausio 9 d., kitą dieną licenziją SSRS valstybiniame spaudos komitete gavo. Sausio 11 d. išvyko į Vilnių. Dokumentus Maskvoje padėjo tvarkyti ir mūsų atstovybės darbuotojai.

Sausio 17 d., jau po kruvinų sausio įvykių, nuvykau į Lazdijų muitinę, kad patikrinčiau kas kur yra. Tikrinant krovinį, dalyvavo muitininkai, du saugumiečiai, KAD atstovai. Atidarė dėžes, paėmė po paketą kiekvieno iš penkių ženklų. Viskas atitiko. Įtartinos jiems buvo tos dėžės, kurios buvo ne pilnos, nes kiekvieno ženklo po 100 tūkst. paėmė (nupirko) vokiečių verslininkas Šneideris“, – baigė pasakojimą Petras Rutkauskas..

Taip baigėsi pirmųjų lietuviškų pašto ženklų epopėja. Pirmieji dar buvo be perforacijos (dantelių) ir be klijų, klijuojant ant voko reikėjo kiekvieną tepti klijais. Lietuvoje gaminti pirmieji ženklai buvo ant prasto popieriaus. Pasak Petro, ir 1918 m. pirmieji ženklai tokie buvo, tuomet jie spausdinti net ant laikraštinio popieriaus.

xxx

Vėliau visa grupė, kuri rūpinosi pirmųjų pašto ženklų gaminimu ir gabenimu į Lietuvą, buvo pristatyta apdovanoti ordinais. Tačiau kažkas vienas iš tos grupės dėl kažin kokių nuodėmių „užkliuvo“, tai neapdovanojo nė vieno. Beje, ši istorija respublikinėje žiniasklaidoje dar neskelbta (buvo tik atskiri fragmentai), tad „Mūsų Ignalina“ pirmoji ją iškėlė į dienos šviesą.

 

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje