Ar išduoti lengviau, nei numirti?
Ar nušauti lengviau, nei pamilt?
Šimtą metų piliakalnius pilti
Ir per viena naktį pražilt…

Lina RAGINYTĖ

Švęskime laisvę ir vertinkime dalykus, kai juos turime, o ne kai jų netenkame. Laisvė visomis prasmėmis yra mūsų stiprybė, mūsų jėga! Suprantu, kad tai tėra skambūs žodžiai. Visą visumą sudaro kasdieniai mūsų darbai, veiksmai, mintys ir net tie patys žodžiai. Juk ir žodis gali ir pagydyti, ir negrįžtamai sužeisti.

Apie darbus

Kovo 11-osios išvakarėse Aukštaičių ir J. Čepulėno gatvių sankryžoje esančioje sporto ir laisvalaikio zonoje pramogaujantys vaikai, jaunimas ir net senjorai suskubo pagalbos ieškoti redakcijoje. „Pažiūrėkite, kaip mes pasitinkame šalies gimtadienį? Žmogui vietos nebeliko. Tegyvuoja šunys ir šiukšlės. Mes nekaltiname šunų, suvokiame, kad čia jų šeimininkai sveiką protą prarado. Bet prašome miesto valdžios ir policijos pagalbos, drausminant tokius žmones. Visas aikštynas – vien šuniukų paliktos žymės ir ekskrementai. Čiuožyklose ir ant sūpynių taip pat supami šuniukai. Nei vaikams, nei suaugusiems vietos nebelikę. O ir kvapas koks. Negali įkvėpti oro. Net namų sienos apšlapintos, gėlynuose gėlės ir krūmeliai išdegę nuo nuolatinio žymėjimo. Na, nejau negalima elgtis pagarbiau?

Kovo 11-ąją visi iškėlėme vėliavas. Kiek žmonių, gerbdami savo šalį ir savo tautą, pagarbiai elgėsi su jos atributika? Trispalvės plevėsavo ant daugiabučių, skendinčių šiukšlėse ir šuniukų ekskrementuose“, – liūdnai svarstė į redakciją užsukę gyventojai.

Vėl gavome pranešimų, kad ne visi gerbia savo valstybę ir vėliavos prie namų iškėlimu. Štai Budriuose kovo 11 d. vėliavos nebuvo net prie naujai išrinkto rajono tarybos nario namo. Jeigu taip elgiasi net politikai, tai ką kalbėti apie eilinius žmones.

Apie žodžius

Kovo 11-osios rytą anksti į parduotuvę užsukusi Daugėliškio mietelio gyventoja, kultūros skleidėja, saugotoja ir puoselėtoja gavo smūgį į paširdžius. Vidutinio amžiaus moteris buvo užsipulta ir įžeista atvykusio miestiečio vien dėl to, kad ji gyvenanti kaime, ir, jo manymu, neturinti būti gerbiama. O tai, kad ji moteris, kad ji vyresnė amžiumi – atvykėliui nė motais. Sukame galvas dėl kaimiečių mentaliteto, o ką turime mieste?.. Minėta moteris apsipirkinėjo, kai į „Imedos“ parduotuvę vaikinukas atvežė vieną dėžutę prekių. Pastaroji paprašė atsverti jai obuoliukų ir ji jau norėjo atsiskaityti, kai ją pertraukė vyrukas su prekėmis ir visaip įžeidinėdamas dar išvadino ją nepraustaburne ir pan. Jam į pagalbą, antrindama, kad „štai kokie žmonės nesupratingi kaime“, puolė ir pardavėja.

Graudu, kai suvoki, kokius žmonės tenka nešioti, maitinti ir saugoti Lietuvos žemelei. Ar ji to nusipelnė? Ar nusipelnė tie, kurie kovodami už tai, kad laisvai vaikščiotume šia žeme, nuo amžių liejo ją savo krauju?