Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena Ignalinoje paminėta šventės išvakarėse. Kultūros ir sporto centre vyko iškilmingas minėjimas ir meno mėgėjų koncertas „Dainas dainuoja Lietuva“, už ypatingus nuopelnus kraštui buvo įteikta kultūros premija.

Ignaliniečius pasveikino savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis, palinkėjęs žmonėms džiaugtis laisve, išsaugoti vienybę ir dėkojęs už gražius darbus bei bendradarbiavimą. Meras  pristatė garbingą šventės svečią, signatarą ir ilgametį parlamentarą Česlovą Juršėną, kuris, kaip sakė meras, gali geriausiai papasakoti apie šią istorinę datą, prie kurios atsiradimo ir įamžinimo  pats prisidėjo.

Č. Juršėnas prisiminė 1990 m. Aukščiausiosios tarybos posėdį, kuris prasidėjo kovo 10-ąją. Tuomet, pasak jo, buvo tikrai nelengva, kilo daug ginčų, neaiškumų. Tačiau svarbiausias dalykas buvo vieningumas, bendras tikslas. Lietuva puikiai išnaudojo jai likimo skirtą galimybę, veikė greitai ir drąsiai. Šiandien iš 124 už nepriklausomybės atkūrimą balsavusių signatarų 21 jau paliko šį pasaulį. Jų atminimas pagerbtas tylos minute.

Viena gražiausių šventės akimirkų – garbingos Miko ir Kipro Petrauskų premijos įteikimas. Šiais metais ji skirta Mielagėnų seniūnijos bendruomenės pirmininkei Valei Švarcienei už istorinės atminties išsaugojimo iniciatyvas, tradicijų puoselėjimą, patrauklaus krašto įvaizdžio kūrimą. Premijos laureatę taip pat sveikino ir už darbus dėkojo seniūnijos atstovai, kaimo bendruomenės nariai. Sujaudinta dėmesio ir gražių žodžių moteris sakė, kad ši premija – tai ne tik jos, bet visos bendruomenės veiklos įvertinimas bei didelė paskata toliau gerinti ir gražinti kaimo gyvenimą. Garbingo amžiaus bendruomenės vadovė turi daug planų ir neketina ilsėtis.

Valė Švarcienė – gimusi ir užaugusi Mielagėnuose, čia ilgą laiką dirbo istorijos mokytoja, vėliau vadovavo mokyklai. Moters veiklumas, organizaciniai gebėjimai, iniciatyvumas ypatingai atsiskleidė garbingos senjorystės laikotarpiu. Dirbdama visuomeniniais pagrindais, moteris visą savo laiką skiria Mielagėnų miestelio, gimtojo krašto istorinės atminties išsaugojimui, tradicijų puoselėjimui, kultūringos, sveikos gyvensenos ugdymui. Pagrindinė veiklos sritis – projektinė veikla. Per paskutinius dvejus metus parašyti 6 projektai, įsisavinta pusė milijono litų. Per trumpą laikotarpį neatpažįstamai pasikeitė, pagražėjo miestelio veidas: Mielagėnų centre pastatytas memorialas, įamžinęs sovietinės okupacijos metais žuvusių Mielagėnų krašto žmonių atminimą; įrengta lauko estrada su poilsio infrastruktūra, sutvarkyta Milašaičio ežero viešoji erdvė, perdengtas Mielagėnų bažnyčios stogas, įrengta gimnastikos salė, surengta mokymų, seminarų, šventinių renginių.  Sunku ir patikėti, ką gali padaryti vieno žmogaus dideli norai ir iniciatyva.

Po visų sveikinimų ignaliniečiams dovanotas puikus koncertas, skirtas Etnografinių regionų metams. Renginio vedėja pakvietė pakeliauti po Lietuvą ir aplankyti Dzūkiją, Suvalkiją, Žemaitiją bei Aukštaitiją, pristatant šių regionų dainas ir šokius, būdingus papročius, tradicijas, tarmiškai nupasakojant apdarus ir valgius, rodant gražiausių gamtos vaizdų, garsiausių vietų ir objektų nuotraukas. Įdomu tai, kad apie kiekvieną regioną pasakojo iš jo kilęs Ignalinoje gyvenantis žmogus. 

Apie Dzūkiją šauniai porino iš Varėnos r., Valkininkų parapijos, Mielupio kaimo kilęs ir jau 42-ejus metus Ignalinoje gyvenantis Albinas Jakimavičius. Jis sakė, kad dzūkai labai nuoširdūs, draugiški, vaišingi ir šiek tiek lengvabūdiški, linksmi kaip strazdeliai giesmininkai, nors žemės jų nederlingos, bet dainos skambiausios, giesmės liūdniausios, o raudos graudžiausios. Dzūkija didžiuojasi Merkinės, Punios piliakalniais, Liškiavos bažnyčia, didžiaisiais Dusios ir Metelių ežerais, sostine Alytumi ir garsiu Druskininkų kurortu. Buvo sudainuota dzūkų himnu vadinama daina „Mes esam dzūkai, girių karaliai…“.

Suvalkijos regioną pristatė savo kilme tikra kapsė Edita Mačiulienė. Ji jau 30 metų bando prisijaukinti „ignalinską uturką“, bet savo tarmės neužmiršta, ji gražiai skamba moters lūpose. Buvo pasakojama apie derlingas Suvalkijos žemes, turtingus ūkininkus, kurie ne šykštūs, o taupūs, racionalūs ir sumanūs, mokantys padaryti skaniausius skilandžius. Sūduva garsėja savo ąžuolynais, piliakalniais, Vištyčio ežeru, per lygumas ramiai tekančia Šešupe, didžiaisiais akmenim, Zyplių, Gelgaudiškio dvarais. Iš šio regiono kilę bene daugiausia garsių inteligentų, išsimokslinusių žmonių. Tai Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka, net šeši Vasario 16-osios akto signatarai ir daugelis kitų šviesuolių.

Apie Žemaitijos regioną pasakojo dounininkė nuo Akmenės Dalia Kavaliauskienė. „Kaip tik giminėn susieinam taip ir rokuojamės žemaitiška“, – sakė moteris. Pasidžiaugta, kad Žemaitija išsaugojo seniausius papročius ir  tradicijas. Žemaičiai pristatyti kaip nesaldūs mažakalbiai ir užsispyrę, trumpai drūtai savo mintis reiškiantys žmonės, kalbantys trumpai drūtai. Turtingame krašte daug gražių ir istorinių vietų: Platelių ežeras, Medvėgalio piliakalnis, Panemunės pilys, Telšių katedra, Varniai, gintarinis pajūris… Pasakojimą gražiai papildė žemaitiški šokiai ir dainos.

Na, o Aukštaitiją pristatė bene daugiausia apie ją žinanti ir puikiai gimtąją tarmę mokanti kultūrologė Sigutė Mudinienė. Buvo pasidžiaugta ežerynais, nuostabiais kraštovaizdžiais, aukščiausiais kalnais, vandens malūnais, senaisiais kaimais, dvarais, giriomis, pirmuoju Lietuvoje nacionaliniu ir net dešimčia regioninių parkų.

Jolantos Narbutaitienės režisuotame šventiniame koncerte visų etnografinių Lietuvos regionų muziką, dainas ir šokius pristatė liaudiškos muzikos kapela „Ringė“ (vad. Frančeska Skačkauskienė), ansamblis „Iš širdies“ (vad. Loreta Kuksėnienė), suaugusiųjų, jaunių ir vaikų šokių kolektyvai „Gaja“ (vad. Elena Skripkauskienė), „Dringelė“, „Lelijėlė“ (vad. Nijolė Žygienė). 

J. Baltakio nuotr.