Skip to content

„Ištekės Marceliūtė, sudrebės širdeliūtė…“

Lina RAGINYTĖ

Gal kažkadu kažkam i sudrebėja širdeliūtė, praradus mylimų mergelį i paleidus ažu kito, ale jau tik ne kiečiausiam visų čėsų Vidiškių senberniui Jonui. Pusį svieto sukvietė seselės ketindamos apvesdinti išrankųjį kavalierių. Skambėja, dundėja Vidiškių miestelis visų pėdnyčių iki pat pusiaudienio – gaspadinį Jonui rinko, targavojo ir šiaip kas kaip išmanė ūliavojo.

Kaziuko mugė

Senokai tradicine tapusi graži ir smagi pavasario linksmybių ir naujų darbų pradžios šventė – skambiu pavadinimu Kaziuko mugė, ką tik nugriaudėjo, palikdama begalę neišdildomų įspūdžių, iki pat debesų pakylėjusi nuotaiką ir praturtinusi įvairiomis gėrybėmis. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet, netruko nieko. Stalai lūžo nuo kepinių, saldumynų, mezginių, siuvinių, drožinių ir kitokių rankdarbių. Galima buvo įsigyti net ir Vidiškių karpažolę. Apie artėjančias Velykas šaukte šaukė iš laukų gėlelių ir žolelių surištos verbos, o štai pirmą kartą mugėje pasirodę šiaudiniai sodai, ne vieno akį traukė. Aukštaičiai nuo seno tikėjo, kad sodas jaunavedžiams būdavo dovanojamas kaip turtingo gyvenimo simbolis. Pasirodo, jis ne tik saugo namus nelaimių, bet ir neša sėkmę. Juk se­no­vėj žmo­gus nie­ko ne­da­rė šiaip sau – dėl mados. Vi­si daik­tai tu­rė­jo ar­ba prak­ti­nę, ar­ba kažkokią apei­gi­nę sak­ra­li­nę pras­mę. Šiaudinio so­do, kuriuos mūsų kraštuose dar riša Janina Čibiraitė iš Senojo Daugėliškio, pa­skir­tis – skleisti harmoniją,  po juo esan­tiems žmo­nėms nešti leng­vą ir sklan­dų gy­ve­ni­mą, dar­nų su­ta­ri­mą. So­das – tai ne tik gro­žis iš šiau­dų, tai ir dau­gy­bė li­ni­nio siū­lo maz­ge­lių, ku­rių kiek­vie­na­me įriš­amas už­kal­bė­ji­mas: ra­my­bės, svei­ka­tos, dar­nos, skal­sos, kan­try­bės… To­dėl so­das nie­ka­da ne­bu­vo ir ne­ga­li bū­ti vien in­ter­je­ro de­ta­lė.

Teatralizuota šventė

Laikantis senųjų tradicijų – Kaziuko mugė ne šiaip rankdarbių turgelis, o įspūdinga teatralizuota šventė. Didelėje šeimynoje seselės vargo su vyriausiuoju broliu – senberniu Jonu, kuris ne tik kad tinginys buvo, bet trukdė laimę susirasti ir dar trims jaunesniems broleliams, nes tėvelio buvo prisakyta, jog visi privalo vesti pagal eilę. Tik paskelbus apie Jono piršlybas, kieme šunys galvom eiti pradėjo, mat svečiai ratuoti ir pėsti rinkosi vienas po kito. Pirmieji, žinodami apie didžiulę demografinę bėdą rajone ir lankydami krašto senbernius, Joną užkalbino pro šalį važiavę valdžios atstovai: meras Henrikas Šiaudinis, vicemeras Gintautas Kindurys, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rimanta Vilčinskienė bei seniūnė Vigalija Matkėnienė. Meras H. Šiaudinis prašė Jonelio nesiožiuoti, o mergelių – būti gudresnėms ir suskubti, kad jau po Kaziuko mugės ir vaikučiai pabirtų. Ar tik nebus meras prisišnekėjęs… Jau Kaziuko mugės pabaigoje MI išsiaiškino, kad su krepšiais dovanų dar liepą teks jam skubėti į Kazitiškį…

Seniūnė V. Matkėnienė minutėlei kitai pamiršusi nelaimėlį Joną, visiems miestelėnams priminė, jog vasarą bus minima graži Vidiškių miestelio sukaktis, tad norėtų paraginti visus būti aktyviais, iniciatyviais, siūlyti idėjas, teikti pageidavimus – kaip smagiai ir prasmingai paminėti sukaktį.

Nespėjus valdžios atstovams kiemo vartelių užverti, viena paskui kitą skubėjo nuotakos. Pasiliko ir jie. Ėjo ratelius, šoko su mergelėm ir berneliais devynis prakaitus liedami, pamiršę rangus, titulus, postus. O jau linksmumas, o darbštumas, o meilumas tu mergelių. Ir ką gi. Apžavėti jaunesnieji broleliai visi išsirinko po nuotaką ir išvyko kas kur: kas į Dūkštą, kas į Daugėliškį, o apkerpėjęs slunkius Jonas liko išsižiojęs ir nieko nepešęs. Paskutinioji, gražioji kaimynėlė, iš ilgesio nunėrusi 103,16 m ilgio taką, net nespėjus Jonui išsižioti, pati mostelėjo į tokį jaunikį ranka, ir su jaunėliu išdundėjo laukais. Jonas kaip ir Jonas, liko patenkintas, kad nereiks jo senosios lovos išmest ir vėl nuvirto ant šono parpti iki kito pavasario. Liko dviems seselėms namuose našta.

Rankdarbių ir buvimo kartu prasmė

Gimnazijos direktorė Jūratė Sveikauskienė prasitarė, jog rekordinį taką Marceliūtei padėjo nunerti gimnazijos moksleiviai ir jų mamytės. Todėl net trijų klasių (3, 8 ir 7) moksleiviams dovanų už darbą ir kruopštumą skirtos nemokamos ekskursijos, o mamytėms – padėkos raštai ir riestainiai. Na, o iš 103, 16 m ilgio nėrinio, bus pagaminti net trys sėdmaišiai, ant kurių moksleiviai galės ilsėtis pertraukų metu.

Vis kalbama apie tai, kaip svarbu tėvams su savo vaikais kokybiškai leisti laiką drauge. Kokybiškas laikas – tai turbūt ne šeimyninis televizoriaus žiūrėjimas ar ėjimas apsipirkti. Tai laikas, skirtas šiltam bendravimui, kai tėvai ir vaikai geriau pažįsta vieni kitus, išmoksta kažko naujo ar tiesiog mėgaujasi buvimu drauge. Rankdarbių, kuriuos gali parduoti Kaziuko mugėje, ar bendro nėrinio nėrimas vardan klasės pergalės, kūrimas – vienas pavyzdžių, kaip tėvai ir vaikai gali kokybiškai leisti laiką drauge. Tokia veikla moko kantrybės, nuoseklumo, pasitikėjimo savimi, išradingumo ir teikia tikrą kūrybos džiaugsmą. Moko ne tik vaikus, bet ir tėvus. Kai vaikas mato, kaip mamos ar tėčio rankos sukuria visiškai naują daiktą, suaugusysis jo akyse virsta tikru kūrėju, autoritetu, o pastarojo sugebėjimas jam tampa pavyzdžiu, siekiamybe.

Ką moka mamos, vaikui šiais laikais vis dar yra akivaizdžiau. O ką veikia mūsų tėčiai? Turbūt mažamečiui sunku įsivaizduoti, koks yra verslininko ar informacinių technologijų darbas. Kažin ar jam daro įspūdį, kad tėtis kyla karjeros laiptais. Užtat kai tėtis sukala kartu inkilą ar kažką panašaus – tikrai įspūdinga! Būtent buvimo kartu ir artumo su savo šeimos nariais netiesiogiai mokosi Vidiškių gimnazijos bendruomenė.

Išties daug išmonės, kūrybos ir darbo įdėta į šį renginį ir labai norėtųsi, kad jį dar ir dar kartą pamatytų kuo daugiau žmonių, kuo daugiau žmonių pasijustų bent kelias valandas laimingi – pamiršę kasdienius rūpesčius ir darbus.

Autorės nuotr.

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje