Trečiadienį minėjome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-ąsias metines, tačiau ši diena istorijoje pažymėta ir katastrofų. Prieš ketverius metus Fukušimoje įvyko tai, ko pasaulis nesitikėjo. Tai, kad šių dviejų įvykių dienos sutampa, yra labai simboliška.

Pasidžiaukime, kad per 25-erius metus Lietuva nuėjo teisingu keliu – įsitvirtino kaip lygiavertė ES narė, atsikratė sovietmečiu primestos atominės energetikos ir sėkmingai pradėjo vystyti žaliąsias technologijas. Tačiau, kita vertus, iš aukščiausius postus užimančių politikų dažnai girdime raginimus užsitikrinti energetinę nepriklausomybę, pastatant Lietuvoje atominę elektrinę. Manau, Fukušimos katastrofa – skaudus priminimas, ką gali reikšti tokio pobūdžio „nepriklausomybė.

Lietuvos žmonės yra labai pilietiški šiuo klausimu. Jie jau išreiškė savo nuomonę referendume. Tuo tarpu nemenka grupė politikų prie šio klausimo primygtinai grįžta.

Fukušimos tragedija yra rizikingų technologijų pasekmė. Ar tikrai jų norime Lietuvoje? Tai priklauso nuo ateities vizijos, kurią siekiame įgyvendinti. Ar siekiame būti nepriklausomi, naudodami atsinaujinančius šaltinius, ar norime savo teritorijoje turėti nuolat tiksinčią bombą? Manau, tai esminis klausimas.

Pasaulis buvo sukrėstas Fukušimos katastrofos. Tik klausimas ar visi tai išgirdo ir suvokė? Nemažai žmonių sako, kad katastrofa įvyko kažkur toli, ne prie mūsų sienų. Bet ar mes sugebame mokytis iš kitų klaidų. Praėjus 25-eriems nepriklausomybės metams, norisi tikėti, kad Lietuva išmoko vertinti tai, ką turi, išmoko branginti savo tautą ir žmones, išmoko ginti savo vertybes.

Norėtųsi, kad niekam nekiltų abejonių, jog energetinės nepriklausomybės ateitis yra žaliojoje energetikoje, kurios plėtroje jau pasiekėme rezultatų. Noriu palinkėti neprarasti to užsidegimo, kuris suskaldė Sovietų Sąjungą, leido mums pasiekti neįtikėtinų rezultatų įvairiose srityse. Tikėkime Lietuva – modernia, žengiančia į ateitį, ir neeikvojančia laiko ir išteklių praeities technologijoms.