Galbūt kai kas jau ir pamiršo neseniai kas antrame laikraščio numeryje minėtą afrikinį kiaulių marą  (AKM), tačiau tikrai ne visi. Labiausiai dėl jo nukentėję mažų ūkių savininkai bei ūkininkai ir medžiotojai tebesvarsto įvairius „už“ ir „prieš“. Visuomenėje sklando kalbos, kad AKM – išpūstas burbulas, kuris buvo kažkam reikalingas dėl vienokios ar kitokios naudos, o kaltininkai – šernai ir medžiotojai – ujami ir toliau. Anądien svarsčiau ir pati – kaip gi tas baisusis AKM sugeba atpažinti, kada mišku eina medžiotojas Antanas, kada miško kirtėjas Petras, o kada korespondentė Lina? Juk visa galybė taisyklių ir drausminių priemonių dėl elgesio miške skirta tik medžiotojams, o miške tai juk būna uogautojų, grybautojų, miškininkų, o ką jau bekalbėt apie turistus ir poilsiautojus, kurie dar ir kiaulienos (gali būt net ir užkrėstos) šašlykus kepa? Bet niekam jokių atsargumo priemonių imtis nereikia, į miškus važiuoti ir pėsti leidžiami visi. Logiškai mąstant, jei jau tas AKM būtų toks baisus, tai būtų imtasi visų įmanomų saugumo priemonių, o dabar kažkaip keistai viskas atrodo…

Veterinarijos specialistų nuomonės

Kad galėtume turėti savąją nuomonę, pirmiausia turbūt reiktų pakankamai turėti mokslinės ir faktinės informacijos. Užsukame pas veterinarijos specialistus, kurie kaip tik neseniai susipažinę su naujausių tyrimų duomenimis, susitikimų metu pateiktais garsiausių Europos mokslininkų, tyrinėtojų, tokių, kaip: dr. Jorgen Westergaard, dr. Klaus Depner, dr. Marius Masiulis bei dr. Mindaugas Morkūnas. Savo įžvalgomis bei turimomis žiniomis su MI skaitytojais dalinasi vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Sigutė Valutkevičienė.

AKM – nėra nauja, nežinoma liga. Tik sudėtingumas yra tas, kad šita liga užsikrėtę gyvūnai, serga besimptomiu būdu. Tyrinėta ji ir Afrikos šalyse, ir Europoje, bet iki šiol ji priskiriama nepagydomų ligų grupei, nes niekam taip ir nepavyko sukurti vakcinos.

Plitimo būdai ir keliai

„Ką jūs esate mokęsi, nuo šiandien viską pamirškite, nes kalbant apie AKM, visos iki šiol turėtos žinios nebeturi jokios reikšmės ir net yra klaidingos“. Štai tokiais žodžiais į mus kreipėsi mokslininkai, pradėję kalbėti apie AKM.

Vienas svarbiausių dalykų, kad AKM plinta pačiais keisčiausiais, mums labai neįprastais būdais, o to, ko praktiškai negali kontroliuoti, tas ir kelia nerimą ir net sumaištį. Klasikinis ir afrikinis kiaulių marai yra iš dalies panašios ligos, bet kartu ir visiškai skirtingos. Afrikinis kiaulių maras nėra kantagioziška liga, skirtingai nei klasikinis maras. Jei klasikinis maras atsiranda ūkyje, tai jis labai staigiai išplinta tarp gyvulių ir žvėrių, o afrikiniu maru susirgus vienai kiaulei, kitos ūkyje esančios kiaulės gali ir nesusirgti, nes tam reikalingas glaudus kontaktas. Todėl manoma, kad afrikinis kaliulių maras plinta dviem būdais: per užkrėstą mėsą ir organizmo skysčius bei per užkrėstus medikamentinius įrankius.

Kitas dalykas – nėra nustatyta, kad marą platina uodai ar kiti gyvūnai. Tiesa, afrikinį marą platina vienos rūšies erkės, gyvenančios Afrikoje. Mat erkė, prisisiurbusi kraujo ir įlindusi į kokį plyšį, gali išgyventi nesimaitinusi iki 10 metų. Bet ji gali ir labai greitai suskubti maitintis dar sykį, tokiu būdu paskleisdama užkratą toliau“, – teigia vet. gydytoja.

Užkrėstą maistą platina žmogus

Gerai, kad liga nepavojinga (bent jau kol kas nenustatyta ar apie labai ilgalaikį poveikį nekalbama – autor. past.) žmonėms. Bet kartu ir blogai, nes mes nežinome, kaip keliauja virusas. Žmogus nieko nejaučia. Jie bent kažką jaustų, tada būtų galima atsekti viruso kelią. O dabar žmogus kuo ramiausiai valgo tuos užkrėstus produktus, ir pats net neįtardamas toliau platina šį virusą. Jau kelis kartus rasta užkrato konfiskuotuose maisto produktuose, bandytuose įvežti iš Baltarusijos. Nors juos vežti griežtai draudžiama, bet, tarkim, niekas neatims maisto iš tolimųjų reisų vairuotojų, kurie atsiveža , ką nori, o maisto atliekas kad ir nieko pikto negalvodami išmeta pamiškėje, o jie mėsos produktas su užkratu – pasekmės aiškios.

Kaip veikia mirtina liga

Specialistė teigimu, kiekvienas gyvūnas (kiaulė ar šernas), kuris užsikrėtė, būtinais susirgs maru. Ir tik nuo užkrato kiekio priklauso inkubacinis periodas. Kuo daugiau užkrėstos medžiagos pateko į organizmą, tuo greičiau atsiras pirmieji klinikiniai požymiai. Vidutiniškai inkubacinis periodas trunka nuo 7 iki 15 d. Apsirgęs gyvūnas išgyvena 3-5 dienas, kartais iki savaitės. Yra atvejų, kad gyvūnai gali išgyventi ir ilgiau (tai nustatyta tiriant kraują ir vidaus organus). Jie ypač mažas kiekis užkrato pateko į organizmą, gyvūnas gali išgyventi iki 24 d.

Tai virusas, kuris ląstelės viduje prisiriša prie DNR grandinės ir pažeidžia kraujagysles. Prasideda masiniai pakraujavimai visur. Iš pirmo žvilgsnio tie požymiai būna panašūs į raudonligės požymius, tik sergant šia liga paspaudus raudonį jis pabąla, o sergat maru – ne, nes toje vietoje būna išsiliejęs kraujas.

Po to sureaguoja visas organizmas – kyla temperatūra iki 42 C ir daugiau, tirštėja kraujas, stoja širdis ir gyvūnas nugaišta. Dar prisideda vidinis kraujavimas.

Temperatūrai numušti vaistų yra, bet sunaikinti virusui – nėra. Gali kažkuriam laikui prailginti gyvūno kančias ir tiek. Kraujyje atsiranda antikūniai, bet jie nesugeba nugalėti šio viruso, todėl neįmanoma ir vakcinos sukurti. Mokslininkų teimu, artimiausiu metu svajoti apie vakciną net neverta.

Mįslinga rajono specifika?

Mįslingiau būti tikrai negali. Kaimyniniame Zarasų rajone nei užsikrėtusių kiaulių židinių, nei pašarų užkrėstų nerasta, tačiau nuolat AKM nustatomas sumedžiotuose šernuose. S. Valutkevičienės teigimu, mūsų rajone viskas kitaip. „Nei vienam sumedžiotam šernui nebuvo nustatyta AKM, o štai kailių ūkiuose, pašaruose ir gaišenose rasta užkrato. Iš vienos pusės tai labai gerai, nes užkrėsta šerniena labai pavojinga. Sumedžioję šerną medžiotojai jį išskrodžia. Gerai, kad likučius utilizuoja pagal taisykles, bet juk garantijos jokios nėra. Tada tą šernieną pasidalina ir nusivežę susideda į šaldiklius. O jei paaiškėja, kad ji užkrėsta, kiek iškart kyla problemų. Juk ta šerniena – tikra uždelsto veikimo bomba.

Apie pasivaikščiojimus miške. Teoriškai galima manyti, kad užkratas gali prilipti prie einančiojo bato, būti perneštas į kitą vietą ir netrukus paskanautas kokio gyvūno. Bet praktiškai tai sunkiai įmanoma. Mat užkratą ant pėdsako veikai ir saulė ir vėjas, o virusas be imlaus organizmo ilgai neišgyvena“, – pasakoja specialistė.

Gamta tvarkosi pati

Turbūt geriau už pačią gamtą niekas nieko nesutvarkys, bet gi žmogui (besistengiančiam vadovautis „mokslo“, civilizacijos, godumo ir puikybės principais) visur ir visada reikia kištis. Buvo sumanyta iššaudyti šimtu procentu visus šernus. Kvailesnio sprendimo turbūt nė nesugalvotum, bet… gyvūnai gyvena savo nustatytais dėsniais ir intuicija. Jie nežiūri nei šalies, nei rajono ribų. Šiaip jau šernai gyvena būriais. Patelė su jaunikliais ir keletu antramečių šernų (6-10 žvėrys). Žiemą jie susijungia į dar didesnius būrius, o štai patinai laikosi pavieniui, išskyrus rujos periodą. Iš šernų būrio gerai fiziškai išsivystęs suaugęs patinas išveja antramečius patinus (50 km ir toliau) ir apvaisina rujojančias pateles. Tokiu būdu gamtoje išvengiama kraujomaišos ir gyvūnu migracija pakankamai išvystyta. Tad jų šimtaprocentinis šaudymas viename rajone ar šalyje nieko nepakeistų. Iki 2014m. vasaros nebuvo būtinas sumedžiotų žvėrių tyrimas dėl afrikinio kiaulių maro, kaip įsigalėjo privalomas tyrimas, pradėta vesti ir tiksli sumedžiotų žvėrių bei rastų gaišenų apskaita. 2014 m. ištirta 397 šernai, nugaišusių ištirta 25, o iš jų 11-oje rasta AKM. Šiemet, 2015 m., sumedžioti 56 šernai ir rastos 2 gaišenos. AKM nenustatytas nei vienam.

Specialistų teigimu, pakankamai nemažai tebepristato Kazitiškio, Linkmenų ir Rimšės seniūnijų teritorijose medžiojantys medžiotojai, bet štai Didžiasalio ir Tverečiaus seniūnijų teritorijose jau senokai nesumedžiotas nei vienas šernas, todėl specialistai spėja, kad šernų ten nebeliko (kaip žmogus, turintis karčios patirties, paremtos kai kuriais faktais, manau, pats laikas suskubti aplinkosaugininkams ir patiems VET specialistams į minėtas seniūnijas – kažin ar negaruoja kas vakarą ant didžiasaliečių stalų šernienos patiekalai. Jei žmogus nepristato tyrimui šerno, tai dar nereiškia, kad to šerno nebuvo. Jei visi laikytųsi taisyklių, tai argi Kelių policijos pareigūnai kasdien sulaikytų neblaivius vairuotojus – autor. past.).

Žiupsnelis menamo pozityvo

Šernų gal ir neišnaikinsime – jei proto užteks – bet kiaulių gyvų dar ilgai nepamatysime. Pagal įsakymą, mūsų rajone, įvykužius griežtus reikalavimus, ūkiams, pajėgiems laikyti 100 ir daugiau vienetų kiaulių, gali tai daryti nuolat prižiūrimi VET specialistų. Mažiems ūkiams kol kas nenusimato nieko šviesaus, tad svajoti apie tikrą kiaulieną turbūt taip pat neverta. Įmonės IDAVANG Rupinskuose veikiančiam ir neva labai nuo AKM nukentėjusiam filialui jau užsidegė geltona šviesa. Jie pateikė prašymą VET įvertinti galimybę laikyti kiaules. Jie atitiks visus reikalavimus ir įgyvendins patiektas rekomendacijas, tada turės tokią galimybę.

Kalbant apie mažus ūkius, esmė ta, kad reikiamos bioįrangos turėjimas juose dar nereiškia, kad ja žmonės naudosis, būtent čia ir yra problema. Vienas iš reikalavimų, nešerti kiaulių maisto atliekomis. Kodėl pavojinga? Visuose mėsos produktuose, kur yra kiaulienos ir šernienos gali būti užkratas. Tai išaiškinti žmonėms neįmanoma. Jie tiesiog neklauso.

Ir dar. Mes jau seniai valgome kažkokį cheminių preparatų kūrinį, kuris skambiai vadinamas kiauliena, vien dėl to, kad vizualiai tas kūrinys iki skerdimo labai panašus į mums pažįstamą kiaulę, ir negana to, mums teigiama, kad jis užaugo mūsų žemėje. Tiesa yra tokia. Į įmones kiauliena vežama iš Lenkijos ar iš kur kitur, perdirdama, ir etiketėje užrašoma, kad vagote lietuvišką produkciją (dešras, šaltieną, vyniotinius ir .t. t). Nuo balandžio 1 d. visi perdirbėjai ir gamintojai privalės etiketėje nurodyti ir kilmės šalį – kur gyvūnas užaugintas, paskerstas ir .t. t.

Kaip teigė S. Valutkevičienė, kalbant apie afrikinį kiaulių marą: padėtis rajone stabili, bet nepalanki.

Tęsinys kitame numeryje.