Skip to content

Invazinės rūšys. Kas tai?

MI informacija

Nuo seniausių laikų žmonės kraustydamiesi (arba užkariaudami) į kitus kraštus, dažnai pasiimdavo su savimi kai kuriuos gyvūnus ar augalus, kad primintų gimtinę. Todėl dabar turime sujauktą aplinką ir dažnai nežinai, tas gyvūnas ar augalas yra vietinės kilmės ar kokiu kitu būdu pakliuvęs, nes jų anksčiau nebuvo. Tad pakalbėkime apie invazines rūšis. Invazinės (svetimžemės) rūšys – tai augalai ir gyvūnai, tikslingai ar atsitiktinai, patekę į vietovę, kurioje niekad anksčiau neaugo ir negyveno. Dažniausiai įsigalėję naujoje aplinkoje, jie sparčiai plinta ir neretai kelią pavojų aplinkai, ekonomikai ar žmogaus sveikatai. Klasikinis pavyzdys – triušio patekimas į Australiją ir padaryta žala vietiniams sterbliniams gyvūnams, žemės ūkiui. Kokia situacija Lietuvoje? Vien šiuo metu svetimžemių augalų priskaičiuojamos 548 rūšys, tarp jų – apie 46 invazinės ir 60 galimai invazinių. Visiems mums žinomas mūsų labiausiai nekenčiamas augalas – Sosnovskio barštis, kuriuo tikra tėvynė yra Kaukazas.

Kiek plačiau apie kai kurias mūsų krašto invazinių gyvūnų rūšis. Pirmiausia pradėkim nuo manguto (usūrinio šuns), kuris atkeliavo iš Gudijos, o jo natūralus arealas – Tolimieji Rytai (Usūrio kraštas). Labiausiai jis „kaltinamas“, kad daug padaro žalos antžeminei faunai, platindamas užkrečiamas ligas (pasiutligę). Nusikaltusi mūsų faunai ir kanadinė audinė, kuri buvo aklimatizuota kaip vertingas kailinis žvėrelis. Beje, viena iš jos paleidimo vietų buvo Bukos upelis prie Baluošo ežero. Ji, sparčiai plisdama, išstūmė mūsų vietinę europinę audinę, kurią zoologai laiko išnykusia  Lietuvoje. Ko gero, paskutinę rankose europinę audinę apie 1985 m. turėjo Ignalinos žuvivaisos įmonės tuometis ichtiologas Pavelas Kozlovas. Taigi didžiausia kanadinės audinės nuodėmė – nebeturime vietinės audinės, o kanadinė viešnia vargu ar savo vertingu kailiu atsipirko.

Invazinis gyvūnas ir ondatra, kurios tėvynė – Š. Amerika. Kaltinama, kad labai kenkia vandens telkinių virš vandens esantiems augalams (nendrėms, švendrams ir kt.), sukeldamos pakrančių eroziją, ardydamos tvenkinių pylimus, polderius.

Kai kas su siaubu žiūri, kad šalyje atsirado paprastieji meškėnai, kurie maitinasi įvairiais gyviais, ne tik gyvenančius ant žemės, bet ir medžiuose. Kuriami fantastiniai scenarijai, kaip greičiau juos išnaikinti. Pažiūrėkime, kiek žalos padaro mūsų vietinės rūšys, kaip antai kiaunės, lapės, jau nekalbant apie valkataujančias kates ar šunis. Vienas kitas šimtukas meškėnų tikrai nesunaikintų mūsų smulkiosios faunos. Juolab, jei neleistume jų populiacijai didėti, ypač mažoje teritorijoje, tokioje, kaip Kuršių nerija. Dabar apie naujų rūšių aklimatizaciją kalbėti – griežtas tabu. Man taip gaila, kad Lietuvoje neprigijo kažkada bandyti aklimatizuoti kurmėnai, gal nevykusiai jiems buvo parinkti vandens telkiniai.

Itin pavojingas invazinis augalas – Sosnovskio barštis.Jeigu dabartiniais laikais į svetimžemius gyvius žiūrima labai neigiamai, kaip į potencialius be išimties kenkėjus, kuriuos reikia kuo skubiau išnaikinti, tai į vietines rūšis, kad ir kokią žalą jos bedarytų, žiūrima labai atlaidžiai ir tolerantiškai. Imkime kad ir mūsų nacionalinį paukštį baltąjį gandrą. Kiek jis sunaikina naudingos smulkiosios faunos (vieversių, pievinių kalviukų, kiauliukių, kiškučių ir pan.), niekas negali pasakyti. Tam reikėtų atlikti paprasčiausius mitybos tyrinėjimus. O atlikti praktiškai yra vienas būdas – nušauti ir ištirti, kas yra gūžyje. Dar, ko gero, sugavus gyvus galima kažkokiu būdu paimti lesalo mėginius. Kadangi mūsų gandras labiau garbinamas, nei Indijoje šventosios karvės, tai tikriausiai niekuomet taip ir nesužinosime, koks jo mitybos spektras. Remtis kitų šalių tyrimais ar atliktais prieš daugelį dešimtmečių negalima, jie tikrai neatitiks realios situacijos. Palaikau Broniaus Šablevičiaus nuomonę kad gandras gamtai ir ornitologui gana nuodėmingas paukštis ir svarstytinas klausimas ar Lietuvai nereikėtų priimtinesnio kandidato į nacionalinio paukščio titulą (tiktų vieversys, pempė, varnėnas). Bet šiais laikais mes labiau mylime, garbiname neigiamus, su nuodėmėmis, personažus, negu padorius garbingus subjektus. Kalbu plačiąja prasme. Visuomenės daliai, turinčiai bent šiokį tokį bioekologinį išprusimą žinoma, kad gamtoje nėra nei absoliučiai naudingų, nei absoliučiai žalingų gyvių. Net Lietuvoje Dievo rykšte vadinam Sosnovskio barščiui, ko gero, rastume panaudojimą. Gal tiktų nudžiūvę stiebai biokuro gamybai, o žydėjimo metu bitės rinktų nektarą, perdirbdamos jį į geros kokybės medų. O žmogui nėra reikalo su juo kontaktuotis, kad nukentėti. Taigi, pirmiausiai reikėtų pagalvoti, kaip visus mums kenkiančius gyvius racionaliai panaudoti, o ne ieškoti metodų, kaip juos išnaikinti.

Ornitologai susirūpinę dėl plintančių kanadinių berniklių, kurios kryžminasi su daugelio žąsų rūšių. Labai nenorėčiau, kad invazine rūšimi taptų ir plintantis mūsų krašte bitininkas, kaip nuostabus egzotas, kuris bent dalinai galėtų pakeisti baigiantį išnykti žalvarnį.

Iš kitų tipų, klasių turime invaziniams gyvūnams priskiriamų rūšių. Tarp žuvų – nuodėgulinis grundulas (rotanas), grundulas rubuilis, žymėtieji ir rainuoti vėžiai, apželtkojis krabas ir kiti smulkieji vėžiagyviai. Jei pažiūrėsime istoriniu aspektu, tai ir mes, žmonės, esame invaziniai gyventojai – į šią žemę atėjome tik po paskutinio ledynmečio.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje