Kai kurie pas mus vykstantys, moksliškai tariant, procesai suprantami nebent politikams, na, gal dar politologams.

Štai ką tik praėjo dar viena paramos nepasiturintiems akcija: vieni rinko vargšams maisto produktus, kiti surengė paramos koncertą per televiziją. Dar net aš suprasčiau, jeigu remiami būtų nebegalintys savimi pasirūpinti – seneliai, neįgalieji, kurių pensijos ar pašalpos neretai, švelniai sakant, nelabai didelės. Bet šį kartą šūkis buvo – gelbėkim vaikus.

Vaikai, žinoma, irgi savimi pasirūpinti negali – kol kas negali. Tačiau kodėl niekad nekalbama apie tai, kad vaikais visų pirma turėtų rūpintis tėvai?

Gal todėl, kad rūpesčių tada būtų daug, o naudos – niekam, net žalos. Įsivaizduokite, tėvai pradeda mokėti alimentus, kitaip tariant, išlaikyti vaikus.

Gražu, bet juk tada labai sumažėtų socialiai remtinų šeimų. Vadinasi, turėtų sumažėti paramos rinkėjų vadovų, o juk jie gauna atlyginimus, kurių dydis yra paslaptis. Turėtų sumažėti ir socialinių darbuotojų bei psichologų. Ir visi jie, pasinaudokime žurnalistų štampu, papildytų bedarbių gretas.

Bet gal čia nieko blogo neatsitiktų? Juk visi tie psichologai ir sociologai automatiškai taptų socialiai remtinais. Taigi, socialiai remtinų padaugėtų, ir sociologai ir psichologai vėl būtų priimti į tą patį darbą. Juk minėti specialistai kitokio darbo dirbti ne tik nesugeba, bet ir nenori. Ratas užsidaro.

Bet užtat vaikams geriau būtų, jeigu jie ne iš pašalpų, o iš tėvų atlyginimų gyventų. Tik kur tu tuos tėvus sugaudysi, juk jie neretai užsieniuose darbuojasi ir apie savo pareigą nė galvoti nenori. O kai kurie ir galvoti nesugeba, ir tokių yra.

Ir dar yra tokių, kurie net nežino tėvu tapę. Ir motinos kartais to nežino. Buvo čia valdžia užsimojusi nemokėti pašalpų toms motinoms, kurios tėvų nenurodo – tada apie jokius alimentus kalbėti negalima, belieka mokėti pašalpą, iš kurios ir motina geria, ir „slaptas“ tėvas, kuris gyvena šalia ir vadinasi draugu.

Draugas Jonas, draugas Petras, draugas sekretorius… Na, čia jau senų laikų prisiminimai, puikiai ir dabartiniams laikams tinkantys.

Bet tokios motinos pareiškė nežinančios, kas yra jų vaikų tėvas ir ką tu iš jų paimsi?

Galima, žinoma, vaikus paimti. Bet valdžia užsimojo panaikinti vaikų namus. Tiesa, dabar vaikų namai kitaip vadinami, bet esmė nuo to nepasikeitė. Taigi, draugė sekretorė, atsiprašau, ministrė pareikalavo vaikų skaičių vaikų globos įstaigose sumažinti, pradžiai – perpus, o paskui ir visus vaikus išdalinti.

Kai dar nesenais laikais bendrovių nariai turtą pagal pajus išsidalijo, tai buvo, kad ir paršelius dalijosi, ir karves. Bet vaikai tarsi ne paršeliai, vaikų namų darbuotojai jų nepasiims. Vadinasi, reikia juos išdalinti žmonėms. Bėda, kad nėra daug tokių, kurie norėtų priimti į savo šeimą paaugusius, ne visada protingų ir sveikus vaikus.

Juk – būkim atviri – nemaža dalis vaikų, kuriuos patys tėvai atidavė į globas įstaigas arba kurie buvo paimti iš tėvų jau atitinkamai „išauklėti“, yra būtent tokie. Todėl siūloma ieškoti galimybių grąžinti vaikus biologiniams tėvams.

Ir čia ratas užsidaro: tėvų nėra, valstybė nenori priimti įstatymų, galinčių priversti suieškoti juos, pačių vaikų valstybei irgi nereikia, išauginti jų ji nesugeba. Geriau mokėti pašalpas ir raginti gelbėti vaikus. Sociali politika.

Aną savaitę girtas jaunuolis kažkur Žemaitijoje sudaužė dar vieną „bemsą“. Teisės iš šio jaunuolio seniai atimtos, už važinėjimą išgėrus jis ne kartą baustas. Tačiau baudų jis nemoka, nes yra socialiai remtinas ir pinigų jam vos užtenka mašinoms pirkti. Tad kol kas važinėja. Kai ką nors užmuš, sės į kalėjimą, kur irgi bus išlaikomas. Ne iš prasigėrusių, socialiai remtinų tėvų pinigų – šie mokesčių nemoka. O iš tų, kurie dirba ir tokius išlaiko. SOS vaikai. Ir nieko nesuprantamo čia nėra.