Skip to content

Kur prasideda žmogaus galimybės, neturinčios ribų

Lina RAGINYTĖ

Praėjusiame laikraščio numeryje rašyta apie afrikinį kiaulių marą (AKM) ir naujausias įžvalgas, susijusias su maru. Mokslininkų išvadas pateikę Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai dalinosi ir savo sukauptais duomenimis. Šįkart kalbėsime apie medžiotojų ir kitų gamtos mylėtojų stebėjimus gamtoje. Vos spėjau pasidžiaugti, kad šiemet AKM Ignalinos rajone neaptiktas, ir štai – trečiadienio vakarą atsiųsta Laimučio Ragaišio, rajono VMVT viršininko žinia apie rastas dvi šernų gaišenas, užkrėstas AKM, vėl suglumino. Nauji rūpesčiai „Didžiagirio“ (Ceikinių sen.) ir „Miškininkų“ (Kazitiškio sen.) medžiotojų būrelių nariams.

Medžiotojų įžvalgos

Vos prieš porą savaičių vyko Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Ignalinos skyriaus narių visuotinis susirinkimas, kurio metu be eilinių ir svarbių klausimų buvo kalbėta ir apie visai rajono visuomenei, ne tik medžiotojams, svarbius bei skausmingus dalykus – afrikinį kiaulių marą bei vilkus. Medžiotojų pastebėjimais ir abejonėmis dalinosi medžioklės žinovas Stasys Mateika, informacijoje panaudotos ir kelių medžiotojų (Antano, Vladimiro, Sigito) kai kurie pastebėjimai.

Vis tik bene didžiausią abejonę medžiotojams kelia pats AKM pavojingumas ar net egzistavimas bei taikomos saugos priemonės. „Mūsų medžiotojai, o ir aš pats niekaip negaliu suprasti, kas vyksta su tuo AKM? Kodėl nė vienas šernas, užsikrėtęs AKM, nesumedžiotas? Juk jie pakankamai sėslūs žvėrys, nelaksto taip, kaip vilkai – kaip sugeba per pakankamai trumpą inkubacinį ir pačios ligos laiką atskubėti iš nežinia kur į mūsų rajono vidurį ir būtent čia nugaišti? Kaip tik rasta gaišena, tai, žiūrėk, ir užkrėsta AKM. Mums trūksta logiško paaiškinimo. Pakeistos medžioklės taisyklės, uždrausta varominė medžioklė (bet, kur nepažvelgsi – vien bokšteliai – autor. past.), įvesta begalė saugos priemonių. Bet abejonių kelia tai, kad iš vienos pusės atrodo labai griežtai imamasi viską kontroliuoti, o kai pasigilini – viskas atrodo labai nerimtai. Ir su vilkų skaičiavimu kažkas ne taip. Bet kas gi klauso eilinių žmonių nuomonės“, – svarsto Stasys Mateika.

Sutikti medžiotojai taip pat lyg sutartinai šypsojosi, kalbėdami apie AKM. „Jei nebūtume ES, tai ir maras būt tyliai praėjęs, nusinešdamas vieną kitą žvėrį bei gyvulį. Jau ir prieš maždaug 20 metų praėjo maras mūsų platumomis, gamta susitvarkė pati. Dalis išgaišo, stipresni išgyveno. Bet kadangi mes šįkart turėjome Rupinskus (UAB Idavang), o mėsos eksportas į Rytus kaip tyčia sustabdytas, tai, matyt, ir AKM neatsitiktinai pas mus užsuko. Pirma išnaikino visas kiaules dėl viruso (aišku labai operatyviai gaudami už tai milijonines išmokas), tada po mėnesio rado šerno gaišeną su tuo pačiu virusu ir apkaltino šernus bei medžiotojus. Prasidėjo vajus. Draudimai. Naikinimai. Tikrinimai. Kelyje visur policija. Tikrino visus. Įvaizdis – vos ne kaip karo atveju (drįsčiau paprieštarauti. Automobilių tikrinimas postuose – imitacija. Tuo metu kasdien važinėjau į Visaginą. Kelyje buvau tikrinama du kartus į vieną pusę, ir tiek pat važiuodama atgal. Per tas savaites galėjau pervežti visus Vaišniūnų šernus į Rimšę ir atvirkščiai, nes buvo tikrinama tik bagažinė, o kartais net ir jos neprašydavo parodyt. Automobilio salone galėjo būti bet kas – autor. past.). Dar įdomiau tai, kad  į Rupinskus, tikėtina, jau vėl sugrįš kiaulės, o rajono gyventojai, nuoširdžiai tikėdami tuo, ką jiems aiškina valdžia, liks trečiojo brolio vaidmenyje. Dar vienas X failų vertas faktas – stebuklingai besikeičianti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos informacija žiniasklaidoje apie AKM paplitimą šalyje. Nors tai yra viena įstaiga, į kurią suplaukia informacija iš visos šalies kampelių, tačiau  tiek interneto svetainėse, tiek laikraščiuose bei žurnaluose ir TV pabrėžtinai VMVT pateikiama informacija kaskart skiriasi (ir skaičiai keičiasi, tai į vieną pusę, tai į kitą, ir net pačios paplitimo vietos).

Amžinieji žmogaus priešai – vilkai

Vilkas kur kas silpnesnis už egzotinį gražuolį liūtą ar tigrą, bet vilko niekada nepamatysi cirke… Štai kur jo žavesys. Žmogus tai puikiai žino ir dėl to nekenčia vilko, nes vilkas už jį gudresnis. Vienintelė vieta kur žmogus „atsigriebia“ – vaikiškos pasakos, kuriose vilkas – lapės aplink pirštą vyniojamas kvailelis. Juokas juokais, bet šiandien vilkai mums tapo rimta problema. Kad ir kokie jie gražūs ir ypatingi bebūtų, vis tik kaimo žmogui, o kartais ir pačiai gamtai, jie pridaro nemažai žalos. Vienas iš būdų nustatyti gyvūnų paplitimą ir gausumą – jų stebėjimas. Šįkart mūsų nuomonės su S. Mateika sutapo – akivaizdžiai sumažėjo gyvūnų mūsų kraštuose – ypač stirnų. „Mėgstu palūkuriuoti savo bokštelyje Ligūnuose. Anksčiau stirnos lakstydavo pulkais, o šiemet – kada ne kada pamatysi stirnelę“, – sako p. Stasys. Anksčiau nebuvo to ankstaus ryto, kad Maksimonių miške nesutiktum girių karaliaus briedžio. Dabar jei kartą per mėnesį susitinki – didžiausias džiaugsmas. O ir stirnos dienos metu laksto tik Mielagėnų apylinkėse. Kaip, beje, ir patys vilkai, nors jų priskaičiuota pas mus visai nedaug… Medžiotojų ir rajono gyventojų teigimu, jų yra kur kas daugiau. Būtent dėl tos priežasties gali mažėti ir minėtų stirnų, briedžių, elnių bei net pačių šernų. Neseniai Mielagėnų seniūnijoje rastas vilkų apgraužtas antrametis šerniukas. Tverečiaus seniūnijoje – apgraužtas briedis. Sveiką briedį „paimt“ gali mažiausia penkių vilkų gauja. Vasario 15 d., 11.15 val., tarp N. Daugėliškio miestelio ir Andriejaukos miško pati  radau šviežius vilko pėdsakus, o po kelių minučių jau visai pamiškėje pastebėjau ir patį vilką. Vakar, kovo 25 d., tarp 17 iki 18 val., mūsų korespondentė Sigita taip pat susitiko vilką už Kėriškės kaimo Mielagėnų sen. (informacija su foto perduota gamtos tyrinėtojams). Na, o apie Meikštų krašto vilkus tai jau net legendos sklando. Jolanta Šalnienė – „Padysnio“ medžiotojų klubo metraštininkė, kaip ir dera medžiotojo žmonai, jau turi užpildžiusi visą dienoraštį apie susitikimus su vilkais. O ir šiaip, kam norisi pajusti malonius šiurpuliukus, bėgančius nugara, gali vakarais pavažiuoti iki Meikštų pasiklausyti visose pusėse aplink staugiančių vilkų. Dėl šios priežasties „Padysnio“ klubo medžiotojai ketina vėl atsisakyti medžiojamų stirnų limito.

Ir vis dėlto, dėl vilkų skaičiaus Lietuvoje iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo – vieniems jų atrodo per daug, kiti sako, kad vilkai baigia išnykti. Gamtos tyrimų centras, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija bei Niu Hempšyro universitetas inicijavo neprofesionalių stebėtojų mokslinius tyrimus – stebėti ir skaičiuoti vilkus, lūšis. Pastebėjus žvėrį, jo pėdsakus, radus ekskrementų ar plėšrūnų aukų, viską kruopščiai užfiksuoti ir perduoti į centrą (kaip tai daryti, paaiškinta paveikslėliuose). Planuojama ateityje visą informaciją perkelti į internetinę erdvę, kur bet kuris gyventojas bet kuriuo metu galės realiu laiku stebėti žvėrių paplitimą.

Su humoru apie rimtus dalykus

Labai nesinori būt juoduoju pranašu, bet gi ir be to matosi mūsų perspektyvos. Sudėjus mįslingąjį AKM, paslaptingą vilkų skaičiavimą, įvertinus technologijų spartą ir akivaizdų kaimo žmonių naikinimą „natūraliuoju“ būdu – perspektyvos labai aiškios. Kas tas „natūralusis“ būdas? Per 25-erius metus natūraliai išnaikintos darbo vietos kaimo vietovėse, prieš tai renovavus ir išgražinus pastatus. Masiškai uždaromos mokyklos, paštai, minimalizuojamos gydymo įstaigos ir t. t. garsiai kalbant, kad mieste, kur didesnė gyventojų koncentracija, kokybiškesnės paslaugos.

Kuo kaltas AKM? Išnaikintos paslaugas teikiančios valstybinės įstaigos, bedarbystė – neefektyvu. Vis dar išgyvena tie kaimiečiai kažkokiu būdu. Alkoholis. Neblogai šluoja. Bet nepakankamai. Sugeba išgyvent kaimiečiai – nors tu ką ir dar maistu apsirūpina. Teisingai!!! Reikia ir šitoje srityje prikirpt sparnus. Su didžiausiu trenksmu įgriūva AKM. Išnaikinam kaimiečių kiaules. Pamėtėjam kapeikėlę kitą, kad nešurmuliuotų. Anoks čia paradimas, palyginus su būsima nauda. Kalti šernai ir medžiotojai, kurie padeda platinti mirtį sėjantį virusą. Puiku. Dėmesys nukreiptas.

Vilkai? Kaip jau minėjau, jų skaičius, pateikiant duomenis visuomenei, gerokai mažinamas. Kokia nauda? Pjaunami tie patys kaimiečių gyvuliai (avys, karvutės ir kt.), naikinami žvėreliai, o ir žmonės, girdėdami vilkų staugimą, nedrįsta eiti į mišką (nors ne kiek tų miškų belikę – arba kirtimai baisūs, arba atsodintų pramonei skirtų medžių plantacijos, į kurias nei žvėris, nei žmogus, net ir saulės spindulėlis neprasibrauna), nei uogų, nei grybų.

Labai smagi ir „kaimo plėtros“ filosofija. Anądien per TV rodė apie modernizuojamus ūkininko ūkius, besirūpinant gyvūnų (karvių) gerove. Buvo pristatomi robotai-melžėjai. Kam? O gi aiškiai kalbantysis akcentavo, kad kaimuose žmonių sparčiai mažėja ir tuoj nebeliks visai, todėl jau dabar pats laikas pasirūpinti ūkininkams savo ūkiais ir įsigyti robotus-melžėjus. Tokiu būdu galima bus atsikratyti paskutinių darbuotojų, o svarbiausia – pasirūpinti karvių gerove. Robotas-melžėjas prie karvės „prieina“ ne iš šono, o – atsiprašau – iš užpakalio. Tai, pasirodo, labai svarbu karvės gerovei. Mūsų fantazijai ribų nėra. Tik gaila, kad tų fantazijų vaisiai, nors iš pradžių ir atrodo patraukliai,  mus pačius veda į pražūtį…

Paradoksalu, tačiau be Žmogaus visas tas sukurtas „kaimo plėtros“ gėris niekam nereikalingas. Įdomu, kiek ilgai mes dar stebėsime visuotinį žmonijos mulkinimo procesą ir kiek dar turėsime jėgų  vaidinti kantrius ir „bukus“? 

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje