Skip to content

Močiutė kryžiažodžius lukštena tarsi saulėgrąžas

MI informacija

Ankstyvo pavasario lietus merkia žemę. Žvarbokas vėjas, dvelktelėjęs į veidą, nuūžia laukais. Negaliu sustoti, atsikvėpti ar laukti, nes dar vienas kelias veda į seną kaimą. Nėra nei nuorodos nuo pagrindinio vieškelio, nei ženklo. Vien aukšti medžiai moja iš tolo, praeivį ar svečią sutikdami. Nusilenkiu mintyse Kėriškės kryžiui, kaip daugelį kartų dariau Rytų Lietuvos kaimuose. Tai – tradicinis ritualas – nuoširdumu paperkama sodžiaus dvasia ir tuomet atsiveria protėvių išminties skrynia, tikri lobynai. O pačia didžiausia,  neįkainojama vertybe visada juose išlieka Žmogus. 

Močiutės Stasės šypsena kiek santūroka, nuoširdi, šviečia iš tolo ir kviečia užeiti vidun. Į dešimtą dešimtį įkopusi senolė visus pažįstamus ir šeimos narius stebina puikia atmintimi ir proto aštrumu. Kur matyta, kad tokio gražaus, Viešpaties dovanoto amžiaus sulaukęs žmogus, įniktų į kryžiažodžių ir sudoku sprendimą… Kiekvieną laisvesnę akimirką Stasė vis prisėda prie širdžiai malonaus ir patrauklaus užsiėmimo, o jei koks pažįstamas žilagalvius vaikus paklausia, kaip jaučiasi mama, dažniausia išgirsta atsakymą – kryžiažodžius sprendžia.

Truputį nurimusi nuo susitikimo jaudulio, močiutė sako, kad naktį pergalvojusi, ką korespondentei galėtų pasakyti, ar bus dar vertingos jos sudėliotos mintys… Manau, skaitytojas neprieštaraus  –  tokio garbaus amžiaus šviesuolių Lietuvos pakraštyje turime nedaug. Taigi, pradedame pokalbį apie azartišką pomėgį.

„Brolio dukra Irena užeidavo nešina žurnalais, vis kalbėdavo apie kryžiažodžius, kol neiškentusi paprašiau jos parodyti, kaip tie langeliai užpildomi, kur reikia rašyti, o kur ne. Anūkė iš Vilniaus atvežė lengvesnių, ant popieriaus atšviestų užduočių, vėliau perėjau prie sudėtingesnių. Tiesiog rūpi rasti teisingus atsakymus, kažkas traukia lyg magnetu. Turiu pieštuką su trintuku. Jei suklystu, ištaisau“, – juokiasi senolė.

Kryžiažodžių sprendimui reikia turėti pakankamą žinių bagažą įvairiose mokslo srityse… Kėriškės kaime gimusi, užaugusi, visą mielą amželį čia gyvenanti Stasė Cibulskaitė-Burokienė prisipažįsta, kad geriausia drauge ir mokytoja jos gyvenime yra knyga. Kaip įrodymą iš savo kambarėlio atneša dabar skaitomą autorės Lornos Byrne kūrinį „Vilties žinia“.

„Anksti likau našlaitė, todėl visi mano dideli mokslai nuplaukė svajonėse, o ir joms darbų gausoje pristigdavo vietos. Lenkų mokyklos penkias klases baigiau Gilūtų kaime. Už gerą mokymąsi mokyklos baigimo pažymėjimą gavau su pagyrimu. Knygas mylėjau nuo mažumės. Kaimynystėje gyveno Julija Misiūnaitė – ne prasta, gana išsilavinusi mergina, pas kurią nuolatos bėgiojau knygelių. Ji parinkdavo man tinkančias, patardavo. Julijos vadovaujami pastatėme keletą vaidinimų lietuvių kalba, nors lenkai draudė… Kaime veikė Šv. Kazimiero draugija, kurios iniciatyva dar iki 1934 metų buvo pastatytas dabartinis kaimo kryžius.

Bėgo metai, bet mano meilė knygai neblėso. Knygos atvėrė langą į pasaulio paslaptis, įvairių tautų kultūras, iš jų mokiausi gyvenimo išminties, posakių, turtinau savo kalbą. Sukūriau šeimą, augo trys atžalos – Nijolė, Vytautas, Juozas. Dažnai iš Gilūtų kaimo bibliotekos jie nešė man knygas, patys skaitė. Esu apdovanota  Padėkos raštu, kaip bibliotekos skaitytoja, daugiausia perskaičiusi literatūros kūrinių.“

Paklausta apie pačias mylimiausias knygas, močiutė Stasė vardina garsiausią pasaulyje klasikinę literatūrą, pradėdama Šarlotės Bronte „Džein Eir“, Mein Rido „Raiteliu be galvos“, Aleksandro Diuma „Grafu Montekristu“, Kolinos Makalou „Erškėčių paukščiais“,  Vilio Lacio, Žiulio Verno visais išleistais kūriniais, įspūdingas sąrašas tik tęsiasi… Net susimąstai, ar daug šiandieninio jaunimo pralenktų kėriškietę skaitytų knygų gausa?

Dažnas svečias, net medicinos darbuotojai, teiraujasi močiutės apie ilgaamžiškumo paslaptį, bet, pasak jos, nieko ypatingo čia nėra, reikia tik ramiai susimąstyti kiekvienam – kaip gyveni ir dėl ko? 

„Augau tikinčioje šeimoje. Į dešimtį Dievo įsakymų – sudėtos visos gyvenimo taisyklės. Teisiesiems jos labai paprastos, nusidėjėliams – nenoriai suprantamos. Nuolaidumas, atlaidumas yra pagrindinės savybės, vedusios mane per visas gyvenimo negandas. Pykčio niekam nenešiojau širdyje, nes tai yra nuodėmė. Jei kas įskaudino ar užgavo, nutyliu, atiduodu visa į Dievo rankas. Būna kartais, kad tyliai paverkiu“.

Dažniausia vakarais močiutė Stasė prisimena senojo kaimo žmones, darželius, takelius, kur kokia sodyba stovėjo. Nupiešė nedidelį planelį, kuriame sužymėjo 1927 m. stovėjusias 26 Kėriškės kaimo trobas, surašė gaspadorių pavardes. Net 119 gyventojų turėjo kaimas.  Aplinkui Kėriškę buvo išsibarstę 27 vienkiemiai. Duomenis apie gimtinę paliks savo vaikams…

1991 m. Kanadoje, netoli Monrealio, Stasė Cibulskaitė-Burokienė susitiko su broliu Juozu, kuris 1945 m. pasitraukė į Vakarus, paskui išvyko į JAV. Beveik mėnesį viešėdama svečioje šalyje, ji džiaugėsi malonia aplinka, žmonėmis,  gamta, žavėjosi Monrealio katedros grožiu. Savo nuoširdumu, žingeidumu, kelionių drąsa  kėriškietė maloniai stebino net visko mačiusius savo vaikus.

Nuosekliai verčiant močiutės Stasės gyvenimo puslapius, suvoki, kad sielos ramybė ir šviesa – ne banalus rašančiųjų ar dvasininkų prasimanymas , o begalinis noras tobulėti – ne vien universitetų dovana. Aukščiausiojo duotybė nepaklūsta tradicinėms visuomenės nuostatoms. Beribė išmintis veda mus ir reikiama linkme kreipia kiekvieną mūsų žingsnį. Kai žmogaus pagrindinė gyvenimo prielaida remiasi amžinosiomis gyvenimo tiesomis, jis priima likimą ištiestomis rankomis ir lieka šviesos spinduliu šeimoje, bet kuriame Tėviškės ar pasaulio kampelyje.

Dėkoju močiutei Stasei už pokalbiui sugaištą laiką ir linkiu sėkmingai išbandyti laimę, sprendžiant mūsų laikraštyje spausdinamus kryžiažodžius. 

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje