Tarptautinė teatro bendruomenė kovo 27 d. paminėjo profesinę šventę. Teatralų diena Ignalinoje praėjo be ypatingos pompastikos, kūrybinių projektų apmąstymuose. Vienintelė profesionali režisierė, dirbanti pačios sukurtame teatre IKI, Jolanta Narbutaitienė nelinkusi gražbyliauti apie žodžio jėgą ir šiuolaikinės visuomenės reikalavimus, toliau kantriai eina paieškos keliu, spręsdama dvasios ir materijos lygtis laiko santykiu.
Aišku viena – teatras Ignalinoje pakeitė rajono kultūrinę terpę, formavo žiūrovą, scena išugdė nerimstančio jaunimo kartas, mokančias skleisti sparnus dvasios polėkiui, priimti pasaulį per jausmus, ieškoti gilesnės saviraiškos formos gyvenime. Tiksliausiai apie teatro įtaką asmenybės brandai kalba buvę Jolantos mokiniai. Sukūrę šeimas, pasirinkę įvairias studijas, gyvendami svečiose šalyse, jie nepamiršta IKI teatre praleistų dienų. Nepamiršta režisierės, visiems laikams pakeitusios jaunatviškos būties esmę.
Mintimis dalinasi buvusi IKI aktorė Virga Mačėnaitė-Luckienė.
Ką Jūsų kartai davė veikla ar gyvenimas IKI teatre?
„Visų pirma, taikliai pasakyta „gyvenimas teatre“. Būtent GYVENIMAS… Tas gausus būrys jaunų žmonių, užaugusių ant dulkėtos scenos ir užkulisių, tikrąja žodžio prasme gyveno teatru. Tuomet net laiką matavome nuo repeticijos iki repeticijos, nuo premjeros iki naujos pjesės pasirinkimo jau kitam spektakliui. O kur dar išvykos su teatru, nuolatiniai renginiai įvairiausiomis progomis, konkursai, kasmetiniai teatrų festivaliai! Dabar, žvelgdama iš laiko perspektyvos, sunkiai galvoje sutalpinu, kaip mes viską spėdavome?! Ir mokslai nenukentėdavo, ir tėvai nebambėdavo, ir draugams laiko nepritrūkdavo… Matyt, čia galioja paprasta taisyklė: kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.
Kad galėčiau pasakyti, ką gyvenimas teatre davė visai mūsų kartai, reiktų apklausą atlikti. Todėl galiu kalbėti tik apie save ir gal šį tą nujausti apie kitus. Neabejoju, kad tas puikus laikotarpis gyvenant teatru ir, be abejo, Ignalinos talentingoji režisierė Jolanta, su Dievo dovana kurti ir burti žmones kūrybai, mus išlaisvino. Išlaisvino visapusiškai. Jei kas turėjo kompleksų, scenos ar viešo kalbėjimo baimę, nepasitikėjo savimi, patys nė nejausdami viso to negrįžtamai atsikratė. O tai – labai svarbūs, praktiškai gyvenime pritaikomi dalykai! Įtariu, kad ir šiandien daugelis mano kartos teatralų neturi jokių bėdų, pavyzdžiui, darbo pokalbių metu. Mes puikiai mokame valdyti jaudulį, gebame aiškiai artikuliuoti, pasirinkti tinkamą balso intonaciją, tempą, garsumo lygį, pritaikyti reikiamą žvilgsnį ar gestą… Mums vieni niekai čia ir dabar improvizuoti, stotis prieš auditoriją ir kalbėti viešai, organizuoti ir vesti renginius, laisvai bendrauti su bet kokiais žmonėmis bet kokiomis temomis… Mes – kūrybingi ir drąsūs, o iniciatyvumas – jau įaugęs į kraują. Mes nenustygstame vietoje, mums viskas įdomu, viską norisi išbandyti, pačiupinėti, visur patiems sudalyvauti, o patikėtus darbus esame įpratinti atlikti maksimaliai gerai.
Režisierė Jolanta visad trykšta energija, lyg fontanas, ir šypsena nedingsta nuo jos veido. Ši jos savybė labai užkrečia, tad ir mes panašiai žingsniuojame per gyvenimą – su šypsena, energingai ir visada tik pirmyn“.
Ką pasaulio suvokime teatras tau pakeitė negrįžtamai?
„Ko gero, svarbiausia tai, kad augimas teatro aplinkoje visam gyvenimui įskiepijo meilę teatrui ir aistrą scenai. Neginčytinai ir negrįžtamai. Man iki šiol didžiausia dovana – bilietai į teatrą! Jei kurį laiką nepavyksta nueiti pažiūrėti spektaklio, jaučiuosi blogai, viduje tuščia, nyku darosi… O kai nueinu, širdis atsigauna, kai pagaliau scenos uždanga pakyla ir prasideda veiksmas! Visgi, turiu pripažinti, kad beveik kaskart išeinu iš teatro ašarotomis akimis (net jei rodė komediją). Kodėl? Turbūt todėl, kad užlieja nostalgija. Kaskart prisimenu, kaip ir mes ant scenos gyvenome, ir kaip dar norėtųsi bent kartą… Be to, ir spektaklius teatro žmonės turbūt žiūri truputį kitaip, nei šios duonos neragavę žiūrovai. Mes matome truputį daugiau ir mus „kabina“ giliau, viską išjaučiame vidumi ir neleidžiame nei vienai ištartai frazei, nei vienam parodytam gestui praslysti paviršiumi.
Sakoma, kad gyvenimas – tai teatras, tik be repeticijų. Šia mintimi vadovaujantis, tenka sutikti, kad, neabejotinai, teatras stipriai prisidėjo prie mano pasaulio suvokimo, vertybinio pamato formavimosi. Mokė pagarbos, tolerancijos, kantrybės, atvirumo, supratingumo, lankstumo… Scenoje išgyventi personažų likimai nejučia rodė teisingus kelius realiame gyvenime, padėjo nesuklupti. Galiausiai, teatras įtvirtino žinojimą, kad kiekviena pasaulio spalva, net pati niūriausia, turi daugybę atspalvių, tik reikia širdimi atsimerkti ir juos pamatyti.
Naudodamasi proga, už visa tai iš visos širdies dėkoju teatrui ir Jolantai. Ačiū.“
Virgos išsakytoms mintims pritaria dauguma buvusių ir dabartinių teatro IKI aktorių. Kurdami spektaklius, jie atvėrė daugialypio pasaulio paslaptis, sutiko geriausius draugus, todėl dabar per gyvenimą keliauja matydami širdimi.
Ne veltui garsus režisierius, aktorius Konstantinas Stanislavskis sakė: „Jei žemėje yra stebuklų, tai jie vyksta teatre.“ Jolanta Teatrą sukūrė provincijoje. Ar aukodama savąjį talentą, ar juo prikeldama ir garsindama Rytų Lietuvos kraštą…Visgi, prisiliesdama prie scenos magijos, įžiebdama kūrybines galias jaunimo sielose, Jolanta jiems lieka gera drauge, talentinga režisiere, dvasios mokytoja.
J. Baltakio nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!