Visi žinome Ignalinos legendą – lietuvaitės Linos ir kryžiuočio Igno meilės istoriją, kuri įamžinta medinėje Gintaro Černiaus skulptūroje prie Paplovinio ežero. O ar visi žinome, kas tos legendos autorius? Beje, legendų versijos yra kelios. Eiliuotą parašė mokytoja Marija Čepulėnienė, visai neseniai modifikuotą (jei taip galima išsireikšti) kraštietis žurnalistas Vytautas Žemaitis (gim. Kelpučių k.). Tačiau pirmoji, tikroji legenda, buvo parašyta pokario metais ir visai ne ignaliniečio, o klaipėdiečio Liudo Alseikos. Jis ją sukūrė pagal Budrių kaimo žmonių pasakojimus, kai tuomet dirbo Ignalinos gimnazijoje mokytoju ir nuomojosi butą Budriuose. L. Alseika Ignalinoje mokytojavo neilgai – metus ar dvejus, informacijos apie tai beveik nėra, net dabartinės Ignalinos progimnazijos muziejuje. Apie miesto legendos kūrėją mums priminė ignalinietis Zbignevas Kovzanas, atnešęs trumpą, ranką kaligrafišku braižu užrašytą L. Alseikos biografiją, atsiųstą Viktoro Varno iš Klaipėdos. Joje, deja, nė žodžio apie mokytojavimą Ignalinoje ir legendos autorystę, tad teko pasikapstyti giliau. Proga tam jubiliejinė – šiemet gegužę sukanka 55-eri nuo istorinio lietuvių dviratininkų žygio iš Klaipėdos į Vladivostoką, kurį jis, būdamas jau 73-ejų, organizavo, ir tiek pat metų nuo L. Alseikos žūties to žygio metu. Be to, balandžio 25-ąją jo 128-asis gimtadienis. 

Mokytojas

Buvusi mokytoja (jau Amžinybėje) Aldona Kruopytė savo atsiminimuose apie mokytoją L. Alseiką taip rašo: „Vos keletą metų dirbo mokytojai Liudas Alseika ir Tomas Glodas. Tai buvo mokytojai – asmenybės, vėliau plačiai išgarsėję visoje Lietuvoje. L. Alseika, aistringas turistas, plataus akiračio žmogus, norėjo ir savo mokiniams prakirsti platesnį langą į pasaulį, parodyti gimtojo krašto ir visos šalies (SSRS – aut. past.) gamtos grožį, supažindinti su atskirų regionų žmonių darbais, jų papročiais. Pokario metais kelionių entuziastų buvo nedaug, o L. Alseika – vienas iš jų…“. 

Pasirodo, Ignalinos legendos autorius buvo ir rašytojo Kazio Sajos dėstytojas. Rašytojas prisimena: „1951 metai, tebegyvuojančio Stalino laikai. Esu jau ketvirto kurso Klaipėdos žemės ūkio technikumo diplomantas. Čia buvo numatytas ir šioks toks gimtosios kalbos mokymas, bet vienas lituanistas dėstytojas po mėnesio dingo, o kitas buvo pašauktas į armiją, ten areštuotas ir nuteistas 25-eriems metams. Lietuvos istorija mokymo programoje nebuvo numatyta. Ją mums derėjo užmiršti… 

Bet štai atsirado kažkoks nematytas žilabarzdis geodezijos ir miškininkystės dėstytojas Liudas Alseika (vėliau sužinosime: Vydūno sekėjas, vegetaras, laisvamanis, esperantininkas, dvi jo dukros neseniai grįžusios iš Sibiro lagerių). Visam gyvenimui įsiminiau jo paskaitą pagal miškininkystės programą, skirtą beržui. Kas to medžio nepažįsta? Į Alseikos klausimą, kokią ūkinę naudą mūsų tėvai ir protėviai gaudavo iš beržo, skubam atsakyti: malkos! Anglys mūsų kalviams! Lentos! Sula! Derva! Rankdarbiai iš beržo tošies! Vantos! Vaistingi beržo pumpurai… Ir pagaliau kažkuris priduria: „Beržinė košė!“ Mūsų dėstytojas kaip tik šio atsakymo ir laukė. Atsirado proga lyg tarp kitko pakalbėti apie baudžiavos laikus, beržines rykštes dvaruose ir mokyklose, XIX a. sukilimus ir apie 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą. 

Baigiantis pamokai jis dar primins beržynų naudą liaudies ūkiui. Ir – jau nuskambėjus skambučiui – ištars paskutinį sakinį: „Bet prieš nukirsdami šį medį pasigrožėkite, koks jis gražus. Tiek žiemą, tiek vasarą“. 

Kitoje pamokoje, kai kalbėsime apie ąžuolą, Alseikai atsiras proga prisiminti laikus, kai mūsų protėviai dar nebuvo krikščionys, kai ąžuolynai jiems buvo tarsi šventovės. 

Mes godžiai klausėmės nuščiuvę, kiekvieną Mokytojo žodį dėjomės į širdį, nors šis žmogus nebuvo baigęs jokių pedagogikos mokslų. Būdamas vegetaras, sportuodamas, kasmet po dvi tris savaites badaudamas, nestokojo fizinės ištvermės, o išminties ir dvasios stiprybės sėmėsi iš gamtos ir meilės savajai tėvynei. „Liudi ducha i liudi briucha“ (dvasingieji ir pilvažmogiai)“, – kartais net rusiškai pacituodavo mums apgailestaudamas, kad pastarųjų yra vis daugiau. Argi sovietų okupacijos laikais galėjo būti kitaip? O dabar? Ar jau galime sakyti, kad yra kitaip?..“ 

Keliautojas

Prieš kelerius metus klaipėdiečiai G. Skirutis ir A. Vaicekauskas su savo sūnumis planavo apvažiuoti aplink Baltijos jūrą. Kelionė ne visai pavyko, bet nuvažiuoti 1407 km ir šis žygis įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Tačiau apie L. Alseikos 1960 m. organizuotą dviratininkų žygį į Vladivostoką, kurio metu nuvažiuota apie 11 800 km (kitais duomenimis – 13 000 km), jau niekas nemena, nemini ir į rekordų knygas neįrašo. Tiesa, dviratininkų visuomenė savo pirmtakų žygių nepamiršta. 2010 m., minint žygio 50-metį, Šiaulių dviračių muziejuje ta sukaktis paminėta. Minėjimą organizavo Lietuvos keliautojų klubo prezidentas A. Jucevičius, atsiminimais dalijosi žygio į Vladivostoką dalyvis estas Matis Lervandis, muziejuje veikė L. Alseikai skirta ekspozicija: jo dviratis, asmeniniai daiktai, fotografijos. Vis dėlto, platesnei visuomenei apie tą žygį ir L. Alseiką dar (jau) mažai žinoma.

Į žygį

Dviračiu apkeliavęs Lietuvą ir Baltijos šalis, L. Alseika ryžosi pirmajam lietuvių žygiui per du žemynus – Europą ir Aziją – iš Klaipėdos į tolimiausią Rusijos miestą Vladivostoką. Pasienio miestas Vladivostokas sovietmečiu buvo uždaras, į jį patekti buvo sudėtinga. Tačiau 1960 m. Vladivostokas šventė 100 metų jubiliejų ir tai buvo palankus metas aplankyti šį miestą. 1960 m. gegužės 1 d., vadovaujami L. Alseikos, į pusmečio kelionę dviračiais išsiruošė penki lietuviai: Liudas Alseika, Algimantas Knašas, Algirdas Petkūnas, Gotfridas Šimkus, Domas Vitkus, du estai: Matis Lervandis ir Evaldas Seibė ir vienas dviratininkas iš Leningrado. Kasdien vyrai nuvažiuodavo po 100 km, ilsėdavosi sekmadieniais. Du dalyviai susirgę iškrito. Estas E. Seibė prisimena, kad išsiruošę į amžiaus žygį, net ne visi gerai mokėjo važiuoti dviračiu. Juos rinkosi su kuo mažiau pavarų, kad būtų mažiau gedimų. Susitvarkę dokumentus, paėmė dar Baltijos jūros vandens ir išvyko.

„Kelionė sekėsi neblogai, nors lengva nebuvo. Neretai ir atsilikti nuo draugų tekdavo. Jeigu, matau, kelias geras ir dar nuokalnėn leidžiasi, tai aš padidinu greitį, kad pasivyčiau kitus, kadangi jau nebebijojau greičio taip, kaip iš pradžių. Ir pasiveju, aplenkiu. Mane Alseika kelis kartus perspėjo, kad gali blogai baigtis, bet ir toliau vis „nusidėdavau”. Miego trūko, nusnausdavom tiktai palapinėse. Po tokios nakties sugebėdavau užmigti bevažiuodamas dviračiu. Dažnokai keisdavomės – vienas kažkiek laiko važiuoja pirmas, po to – kitas, trečias ir taip toliau. Jeigu bevažiuodamas pirmasis užmiegu, kiti mato – mano žvyrkelis „svirduliuoja”. Tada jau prisiveja, sako, važiuok paskutinis. Jei dviratis nurieda nuo asfalto, vairas pirma sudreba, susikrato – prabundi ir vėl vejiesi savus žmones…“, – pasakojo estas. 

L. Alseikos žūtis

„Jis žuvo prie Gorochoveco miestelio (tai miestas muziejus, su žiemos sporto centru, kaip ir Ignalina, gyvena apie 13,5 tūkst. gyventojų – aut. past.). Tuomet buvo tiesiama automagistralė Maskva–Gorkis. Buvo pripilta daugybė smėlio ir žvyro krūvų, mes vingiavom tarp jų. Alseika važiavo pirmas. Tada jį ir partrenkė iš priešakio važiuojanti mašina. Aš mačiau ją. Važiavau pakabinęs nosį, buvau nubaustas tą dieną, todėl kad per greit važiuodavau. Smėlio ir žvyro krūvos kairėje „mazų“ išvažinėtos vėžės. Važiuojam prieš eismą. Pravažiavo automobilis, pasuko į šoną ir sustojo. Pakeliu nosį, žiūriu – krinta žmogus. Pirma mintis – iš kur jis dabar krinta? Kas krinta? Iškart, vos pakėlęs akis, atsirėmiau į žvyro krūvas. Žiūriu, pravažiuoja užpakalinis dviračio ratas ir įrieda į savo paties vėžę. Keliu Alseiką iš tos vėžės, mašinos sustoja, aš laikau jį. Atrodo, dar gyvas, o pasirodo – tai paaiškėjo, kai su pakeleivingu lengvuoju automobiliu nuvežiau jį į Gorochoveco miestelį – kad jis seniai jau buvo miręs. Atvyko Alseikos artimieji, buvo specialiai užsakytas lėktuvas. Dar kvietė mus grįžti kartu, bet atsisakėm. Atsisveikindama Alseikos dukra Milda mums dar davė po 1000 rublių ir Baltijos jūros vandens – ąžuolinėj talpoj su gintaro dirbiniais, gana nelengvą“, – prisiminė E. Seibė. 

Po šios tragedijos L. Alseikos bendražygiai išliko ištikimi savo lyderio svajonei. Prie žygeivių prisijungė Danielius Štaras ir septynių vyrų komanda, pasivadinusi Liudo Alseikos grupe, iškeliavo į Vladivostoką. 1960 m. spalio 9 d. keliautojai pasiekė savo tikslą. Per 162 žygio dienas dviratininkai įveikė 11 800 km ir į Ramiojo vandenyno bangas išpylė atsivežtą Baltijos jūros vandenį. 

Po 25 metų tarpžemyninį žygį atvirkštiniu maršrutu pakartojo Petras Algirdas Kanapka. 1985 m. kovo 31 d. startavęs Vladivostoke, rugpjūčio 21 d. finišavo Klaipėdoje. Simboliška, bet P. A. Kanapka gimė vos 20 dienų prieš pirmojo žygio startą. Dabar jis – kunigas, poetas, dėstytojas, moralinės teologijos daktaras, Skardupių parapijos (Marijampolės r.) klebonas.

L. Alseika palaidotas Klaipėdoje. 2000 m. čia ant Bangų g. 23-ojo namo, kuriame keliautojas gyveno dešimt metų, sienos atidengta memorialinė lenta.

xxx

Kitais metais Ignalina švęs miesto įkūrimo 150-ąsias metines. Gal vertėtų krašto muziejuje įkurti nors nedidelę ekspoziciją, skirtą L. Alseikai? Peržiūrėjau internete visą esamą informaciją apie Ignalinos įkūrimo istoriją ir legendą, niekur nė žodžiu neužsimenama, kas yra miesto legendos autorius. O gal L. Alseikos vardu galima pavadinti ir skverą prie Paplovinio, kuriame stovi Igno ir Linos legendos skulptūra, o jame įrengti informacinį stendą, kuriame būtų ir legenda, ir informacija apie jos autorių?

Parengta pagal redakcijos archyvinę medžiagą ir interneto publikacijas