Skip to content

Ko nesunaikino du pasauliniai karai – sunaikinome patys

MI informacija

Lietuvos siaurojo geležinkelio istorija vis rašoma. Iš senų nuotraukų mus tyliai skverbia senųjų geležinkeliečių žvilgsniai… Tiesūs, tvirti vyrai, miglotos tolumos už nugaros, šilai, upių vingiai, kalvelės. Mažas, patrauklus siaurukas sutiktų 117 pavasarį. Buvusio geležinkeliuko mylėtojai puikiai supranta, kad jo gyvenimo jau neatgaivinsi, nesukasi ištiesintų pylimų, neprikelsi sugriautų tiltų, bet… Kol gyva atmintis prisiminimais šildo prabėgusias vaikystės dienas, daugeliui Aukštaitijos senbuvių, rodos vakar Adutiškio, Švenčionėlių ar Utenos geležinkelio stotyse šurmuliavo smagi minia.

Žiaurūs laikmečio smūgiai

Aistruoliai, renkantys istorinius duomenis apie siauruko gyvavimo laikotarpį, pastebėjo, kad beveik balta dėme lieka  geležinkeliuko gyvavimo periodas Ignalinos rajono rytiniame pakraštyje. Susidariusią situaciją nusako gerai krašto istoriją žinantis ir tėvo Broniaus pasakojimus menantis Raščiūnų kaimo gyventojas Jonas Kurila. 

„Pirmojo pasaulinio karo metais, kaimo gyventojai buvo išvaryti į Pakretuonę, o per Raščiūnus driekėsi antroji fronto linija. Vokiečių kareiviai nejautė sentimentų svetimtaučių buičiai, todėl pusę pirkių sudegino kūrendami pečius – per langą įtempdavo visą medį, įkišdavo per ertmę skirtą prakurai ir pakurdavo… Dažniausia tokia „metodika“ baigdavosi gaisru. Tuomet eidavo į kitus namus. Kaimo gale buvo lentpjūvė, iki kurios nuo Adutiškio, pro Gilūtų kapines, per Svylės kaimo kalnelį, kairiuoju Raščiūnų pakraščiu vingiavo geležinkeliuko atšaka. Iš lentpjūvės paruošta mediena buvo gabenama į Vokietiją, likusi dalis naudojama sutvirtinimams apkasuose, bunkeriuose. 

Iš lentpjūvės siauruko atšaka vingiavo per Guntauninkus tolyn, iki Antanų kaimo, už kurio – pirmoji pagrindinė fronto linija. Antanų kaimas nepriklausė nei rusams, nei vokiečiams. Buvo tarsi niekieno.

Taip tęsėsi keletą metų… Vokiečiams pasitraukus, grįžę Raščiūnų ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai rado sudegintą beveik kas antrą trobą, laukai užžėlę piktžolėmis, nei ką sėti, nei ką pjauti. Užklupo baisus badmetis. O valdžios vis keitėsi – rusai, lenkai, vėl lietuviai. Žmonėms reikėjo kažkaip išgyventi, todėl išrinkinėjo siauruko bėgius ir parduodavo superkantiems žydeliams. Nagingesni iš metalo gamino reikalingus padargus – akėčias, plūgus, kirvius. Cementinius blokelius naudojo naujų namų pamatams. Todėl siaurukas šiame krašte neišliko ilgiau kaip kitose Lietuvos vietovėse, netapo kultūrinio paveldo dalimi ar sentimentaliu vaikystės prisiminimu. Jo bėgiai, pabėgiai senelių buvo panaudoti išgyvenimui, įsitvirtinimui nuniokotoje karo žemėje. Netoli kaimo dar matomos buvusio pylimo žymės, reljefas išduoda vingiavusio siauruko pėdsakus, bet laikas baigia ištrinti paskutinių to laikmečio liudininkų pasakojimus“.

Toliau Lietuvoje kitaip…

„Aukštaitijos krašto siaurieji geležinkeliai“ autorius Algirdas Trinkūnas niekada nesiliovė domėtis ir kaupti medžiagą apie Lietuvos siauruko gyvavimo laikotarpį, jo svarbą, įtaką pramonės vystymui ir kasdieniam lietuvio gyvenimui. Utenos ir Anykščių rajonuose siaurukas nebuvo išdraskytas į gabalus, išliko daugiau nei šimtmetį ir tapo minėtų kraštų kultūrinio gyvenimo dalimi. Siauruko mylėtojas apvažiavo ne vieną  buvusio geležinkelio atkarpą, fotografavo tiltus, likusias vandens perlaidas, stočių pamatus, žole užžėlusius buvusio pylimo vingius, peizažus, kurie atsiverdavo traukinio keleiviams, užrašė buvusių geležinkeliečių prisiminimus. 

Algirdas purtė užmaršties dulkių sluoksnį nuo gražiausių kultūros istorijos puslapių ir vis labiau suprato, koks svarbus anuomet buvo tas žaismingas, kaimo vietovėmis vingiuojantis siaurukas praėjusio šimtmečio gyventojams. Tarsi gyvenimo laikrodis. Keletas kartų išaugo su juo  iškeliavo iš kaimo į miestus, paskui sugrįždavo atgal su vaikais… Siaurukas tapo istoriniu paveldu.

Geležinkeliukas palietė daugelio sodiečių gyvenimus. Tai buvo puiki susisiekimo ir visų įmanomų krovinių pervežimo priemonė. 

Nepelningas ir nereikalingas

Platusis geležinkelis išstūmė siauruką, nes Tarybų Sąjungos platybėse laukė lietuviškos produkcijos, pagamintos Utenoje, o perkrovimas iš siaurojo kelio į platųjį reikalavo papildomų kaštų ir laiko. KP direktyvomis – siaurasis geležinkelis, neatsižvelgiant į palankesnes privažiavimo galimybes, manevringumą, patogumą provincijos gyventojams, paskelbtas nerentabiliu ir pradėtas naikinti. Vartant istorijos puslapius, Carinės Rusijos valdymo periodu, Vokiečių okupacijos ir Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais Lietuvos siaurasis geležinkelis buvo labai pelningas valstybei.  

Sovietmečiu, plačiojo geležinkelio projektuotojai, atvykę iš tuometinio Leningrado, nustebo siauruko unikalumu įveikiant vingius, kalniukus, vystant greitį lygumomis ir pasiūlė jį išsaugoti ateinančioms kartoms, o naują kelią nutiesti negriaunant senojo geležinkelių tinklo. Tuometiniai valdžiai penkmečio planai buvo svaresni nei kultūrinis istorinis paveldas ir siauruko kelias pasistengtas kuo greičiau nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ko nesunaikino du pasauliniai karai – sunaikinome patys.

Visgi, siauruko mylėtojų pastangomis, jis tapo Rytų Aukštaitijos ir Lietuvos istorijos dalimi. Gyvena prisiminimuose, senose nuotraukose , straipsniuose, muziejuose.

Ieškantiems gilesnės prasmės, laiko rūke jis pasirodo skrendančiu olandu ir vėl ištirpsta, primindamas trapumą ne tik žmogiškos būties, skatindamas labiau apmąstyti mūsų sprendimus ir žingsnius.

Autorės ir redakcijos archyvo nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje