Skip to content

Vargas ir dėl patarėjų, ir be jų

MI informacija

 

Anksčiau kaip buvo: jeigu partijos narys gali vadovauti, sakysim, pirčiai, tai jis galės vadovauti ir gamyklai. Juk kas svarbiausia buvo? Mokėti vadovauti.

Dabar politikams, kurie jau yra įvairių partijų nariai, irgi tenka imtis darbų, kurių jie iki tol nėra dirbę. Kad neprivirtų košės, jie turi teisę samdytis padėjėjus, žinoma, ne už savo pinigus. 

Anksčiau padėjėjų irgi būdavo, bet dažniausiai jie būdavo vadinami pavaduotojais. Pirmasis pavaduotojas (turbūt tik laivyne jis buvo vadinamas, kaip ir dabar, padėjėju) neretai būdavo svarbesnis už patį viršininką, nes rūpindavosi, kad viršininkas laikytųsi partijos linijos, o kiti jau būdavo specialistai.

Mūsų politikai galimybe nemokamai turėti šalia savęs žmonių, kurie pasakytų, kas ir kaip (kai kas sako – dirbtų už juos), aktyviai naudojasi. Štai paimkime europarlamentarus, kurie turi ne vieną ir ne du padėjėjus.

Beje mūsų žiniasklaida net piktinasi: Europarlamente vidutiniškai vienam europarlamentarui tenka po penkis padėjėjus, o mūsiškiai šioje srityje pirmauja. Mūsų rekordininkas šioje srityje – Antanas Guoga, kuris turi 27 patarėjus.

Didžiausią žiniasklaidos pasipiktinimą sukelia tai, kad dauguma A. Guogos, kaip ir kitoms partijoms priklausančių europarlamentarų, patarėjai yra partijos kolegos. Girdi, kaip čia dabar: priima ne specialistus, o savo partijos narius.

Tarsi kiekvienoje partijoje nebūtų specialistų…

Kita vertus, žinant vietinį politikų įprotį stengtis pakišti kolegai (iš kitos partijos) kiaulę, jeigu prisiimtum specialistų iš kitos partijos – ar jie nepatarinėtų taip, kad greitai paaiškėtų, jog tavo vadovaujama įstaiga ar tu pats dirbti blogai. Patarėjai tada jau bus niekuo dėti.

Yra dar vienas paaiškinimas, kodėl mūsiškiai europarlamentarai turi daug patarėjų, o kokie nors anglai ar belgai – vos po keletą. Patarėjų algoms kiekvienam europarlamentarui skiriama iki 21 tūkst. eurų. Sakysim, A. Guogos patarėjas patarinės, nė tūkstančio eurų negaudamas. O koks nors Smitas mažiau kaip už penketą tūkstančių eurų nedirbs.

Bet juk maloniau pirštu badyti: štai, visų partijų be išimties politikai, vos kažkur iškilę, tuoj iš paskos saviškius tempia. Man atrodo, tegul tempia, kad tik tie saviškiai reikalą išmanytų. Blogai būna tada, kai patarėjai ne ką išmano.

Štai sveikatos ministre, po to kai Vytenis Andriukaitis tapo europarlamentaru ir už jo padėjėjus pradėjo mokėti Briuselis, buvo paskirta Rimantė Šalaševičiūtė. Ji pagal specialybę teisininkė, bet yra tikra politikė, todėl gali vadovauti, nieko apie vadovaujamą sritį nenutuokdama. Partijos nuomone – tam yra patarėjai.

Ne per seniausiai ponia R. Šalaševičiūtė pareiškė, kad reikia atšaukti buvusio ministro V. Andriukaičio nurodymą, pagal kurį neskiepyti vaikai nebūtų priimami į darželį. Tai, pasakė ponia R. Šalaševičiūtė, varžo apsisprendimo laisvę. 

Neskiepyti vaikų – tokia mada, kuri Vakaruose jau praėjo prieš dešimtmetį, o pas mus tik dabar atėjo. Beje, ir į Rusiją, ir ten vienas daktaras tokias mamas pavadino idiotėmis. Pas mus taip vadinti negalima, juoba taip vadinama Rusijoje, o, tarp kitko, kas daroma ten, viskas yra blogai. Po truputį tokių tėvų mažėja, bet neskiepyti vaikai niekur nesidėjo, jie auga, serga ir užkrečia kitus. Atėjęs į darželį, toks vaikas yra pavojingas aplinkiniams.

Tačiau sveikatos ministrei svetimi vaikai nesvarbu. Na, sakykim, tegul ji mano, kad skiepų nereikia. Bet nejaugi ji neturi bent šį tą medicinoje nutuokiančių patarėjų?

Štai kas nutinka, kai patarėjų per mažai. Priimtų daugiau, tarp jų gal ir specialistų atsirastų. Beje, teisininkų pagalba poniai R. Šalaševičiūtei irgi praverstų: juk jeigu V. Andriukaičio nurodymas bus atšauktas, ar neatsitiks taip, kad tėvai, kurių vaikus susargdino neskiepyti vaikai, pareikalaus atlyginti žalą. Tiesa, tokią žalą atlygina ne valdininkai, o valstybė.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje