Skip to content

Mokykloje – iki žilo plauko

Europoje mes daugelyje sričių ne paskutiniai, o bent jau priešpaskutiniai. Negana to, mes ne vienoje srityje netgi pirmaujame. Sakysim, esame tarp tų, kurie per metus daugiausia dienų nedirba.

Mūsų vaikučiai nuo tėvelių irgi neatsilieka. Jie irgi Europoje – tarp tų, kuriems per metus mažiausiai dienų į mokyklėlę reikia eiti. Atkūrus nepriklausomybę, mokslo metai gerokai ilgesni buvo, bet paskui vos ne kasmet prisidėdavo naujų nedarbo, tai yra, nesimokymo dienų, atostogų, ir taip patekome tarp pirmaujančių tinginių. 

Dabar Švietimo ir mokslo ministerija sugalvojo, kad mokslo metus reikėtų pailginti. Švenčių dienų mažinti ir visokias atostogas trumpinti ar apskritai naikinti kažkodėl nesiryžtama, tad siūloma ilginti mokslo metus. Girdi, per tokias ilgas atostogas mokiniai spėja užmiršti, ką išmoko.

Ne visi žinoma, kurie nieko nemoka, tie ir nepamiršta. Juk ne paslaptis, yra ir tokių kurie pradinėse klasėse skaityti neišmoksta. Nieko, ir jie mokyklą baigia ir į kokį nors universitetą įstoja.

Mokinių savivalda – yra ir tokia organizacija – mokslo metų ilginimui neprieštarautų. Tiesa, atsirado pavargėlių, ne senąja prasme – ubagų, bet labai mokslų išvargintų, kurie sakė, kad vasarą mokslai į galvą nelenda. Vasara, žinote, mūsų jaunimui – poilsio metas, reikia į Palangą važiuoti, į medžioklę.

Žinoma, atsirado ir psichologų, kurie tiems pavargėliams pritarė: mokiniai nepakankamai gauna psichologų pagalbos, todėl jų perkrauti negalima, nes kitaip bus blogai ar net labai blogai, ir vienintelė išeitis padėčiai pagerinti – steigti daugiau psichologų etatų. Suprantama, mokant orų atlyginimą.

O labiausiai pasipriešino pedagogai. Girdi, mokymo laiko negalima trumpinti, nes tada mokiniai nespės įsisavinti dėstomų disciplinų. Galbūt tų dalykų šiek tiek reikėtų pamažinti, bet atsargiai, labai atsargiai, nes, žinote, pasaulis taip greitai keičiasi, todėl ir mokyklos turi paruošti jauną žmogų visiems galimiems iššūkiams.

Bet kai pradedama siūlyti, ką reikia mažinti, sužinome, kad ne mažinti reikia, o, atvirkščiai, didinti. Kiekvieno dalyko mokytojas jums įrodys, kad jo dalykui reikėtų skirti dar daugiau valandų.

Jeigu rašyčiau atvirai – parašyčiau, kad, sakysim, mokykloje kaltų ir jau sėkmingai pamirštų fizikos dėsnių ar chemijos formulių man gyvenime nė karto neprireikė – taip sakant, ne toje srityje dirbau. Bet apie tai rašyti negalima. Tik nekultūringiems žmonėms, norintiems, kad jų vaikai ir anūkai išaugtų tokie pat nekultūringi, tai leidžiama.

Mokytojus suprasti galima. Kiekvienas rūpinasi, kad jam būtų daugiau apmokamų pamokų, kai jis dirba, ir ilgesnės atostogos, kai už jas sumoka valstybė. Vaikai – dešimtoje vietoje.

Tad siūlymui ilginti mokslo metus daug kas labai atkakliai priešinasi. Bet ką čia – trumpinti; geriau įsivaizduokite, kad atsitiktų, jeigu būtų pasiūlyta mokslus vidurinėje sutrumpinti bent pora metų, gal pridedant vienerius metus ar pusmetį specialiosioms disciplinoms aukštosiose mokyklose.

Ne, to daryti nereikia. Kiek mokytojų liktų bedarbiais. Ir mokinukų atpratinimas tinginiauti – niekis, palyginus su problemomis, kurios kiltų, jeigu jaunimas metais ar dviem anksčiau plūstelėtų į darbo rinką.

Dabar ūsuotus sūnelius ir kartais jau vaikingas dukreles tėvai išlaiko, mokslus pailginus – valstybei reikėtų išlaikyti, visokias pašalpas mokėti. Valstybei geriau, kad viskas liktų kaip buvę. Ramiau. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje