Skriejam per gyvenimą nespėdami net apsidaryti ir dažniausiai nepastebėdami nei žydinčių tvorų, nei kalbančių akmenų… O kas gi mus kur veja? Patys? Patys lietuviai susikuriam problemų, patys jas apsunkinam, grimztam į dugną patys ir kylam į viršų, patys, nes… mes lietuviai. Mes tik taip mokam gyventi. Kažkas, žvelgdamas į Lietuvos istoriją, vertina tai kaip išskirtinį mūsų tautos bruožą, o kai kas dėl to piktinasi. Ignalinos krašto kaitą stebiu per vieną paribio žemių mergaitę, vardu Raminta. Ją prisimenu dar mažytę pūsta suknele, plačiai visiems besišypsančią, įsikibusią močiutės Ineses ranką. Kiekviename krašto visuomenės susibūrime ji vis būdavo kitokia, o štai dabar, Daugėliškio mokyklos-daugiafunkcio centro salėn susibėgus visiems Ignalinos rajono mokyklų (gimnazijų) moksleiviams, vėl pamačiau staiga visomis prasmėmis pražydusią Ramintą – suklusau – laikas beprotiškai bėga, nešdamas ir pasakiškai nuostabias permainas.

Ten, kur, laiką pralenkęs, užauga žmogus

2015-ieji – Lietuvos etnografinių regionų metai. Šiaurės Rytų – Rytų Lietuvoje esanti Aukštaitija yra didžiausias regionas. Aukštaitijos krašte etnografinių regionų metai minėti ir švęsti pradėti dar sausį, aukštaitiškomis spalvomis papuoštu renginiu, vykusiu Ukmergės kraštotyros muziejuje. Balandį Ignalinos rajono lituanistai kartu su savo mokiniais pristatė gražaus, labai prasmingo ir išliekamąją vertę turinčio projekto rezultatus. Suvažiavę visų mokyklų atstovai į Daugėliškį atsivežė dainų, šokių, ratelių, žaidimų ir tarmiškų pasakojimų, vidiškiečiai – net ir gimtojo krašto fotografijų parodą.

„Kur gražiausias griaustinis? Lietus laimingiausias? Kur, laiką pralenkęs, užauga žmogus?“, – šiais pasąmonėn įsirėžiančiais žodžiais renginį pradėjo daugėliškėnai, kviesdami į sceną vis kitus pasakorius. Pirmieji prisistatė Česlovo Kudabos progimnazijos moksleiviai, paskui Vidiškių gimnazijos atstovai ir patys šeimininkai. Ignalinos gimnazistai su mokytoja pristatė Ceikinių ir Mielagėnų apylinkes. Didžiasaliečiai kaip visada, tvirtai stovėdami abiem kojomis ant žemės, pasakojo apie savo paribio kraštą. Deja, sugedus autobusui, Daugėliškio nepasiekė dūkštiečiai. Atskleidę savo krašto unikalumą visomis spalvomis, mokyklų atstovai vieni kitus žavėjo ir stebino tarmių subtilybėmis ir vietos senolių perpasakotais šposeliais bei pristatė savo krašto išskirtines asmenybes.

Tautos vertybės

Visame tame šiltame ir jaukiame šventiškame šurmulyje visi dalinosi geromis emocijomis, juokais. Juokais, už kurių slėpėsi ir šiokia tokia nuoskauda. Visai nepikta, gal net priešingai. Ta, kuri, padeda užaugti ir pasiekti nepasiekiamus horizontus. Pristatydami Tverečiaus kraštą didžiasaliečiai lyg netyčia pabrėžė, jog kažkada žiniasklaidos suformuotas neigiamas Didžiasalio įvaizdis, lyg juoda rašalo dėmė, persigėręs per kelių kartų gyvenimo lapus. „Kiekvienas mato tai, ką nori matyti“, – sakė didžiasaliečiai. Sunku, bet kita vertus, kaip jau ne kartą sakiau, tai, kas mūsų neužmuša, padaro mus stipresnius. Didžiasalio žemių vaikai jau ne kartą savo darbais ir pasiekimais įrodė, kad jie yra nepaprastai kūrybingi, darbštūs, atkaklūs ir talentingi. Tad uždėta savotiška etiketė kartais priverčia tik energingiau veržtis pirmyn…

Šventėje skambėjusios sutartinės – senojo mūsų tikėjimo – pagonybės palikimas. Mūsų vertybė – tai ta senoji kultūra, o vienas ryškiausių jos dalykų, atėjęs iki šių laikų, yra sutartinės. Tai unikalus žanras, antro tokio nėra visame pasaulyje, jis keistas, jis ne visuomet suprantamas, tačiau tai – mūsų paveldas, tai, per ką su mumis kalba mūsų protėviai, perduoda tik mums suprantamą žinią.

Praeitis ir ateitis yra mūsų dabartis

Žiūri ir jaunus žmones ir džiaugiesi, nes matai, kaip po truputį atsiranda noras savam identitetui. Durys į Europą atviros, kai mes ten nuvažiuojame ir bandome būti panašūs į juos, mums nelabai pavyksta. Be to, tokie mes nesame labai įdomūs. Kam gali būti įdomus žmogus, kuris stengiasi būti panašus į tave? Niekam. Žmogus įdomus tada, kai yra savitas. Dėl to mes niekuomet netapsime nei anglais, nei prancūzais, nei vokiečiais, nors daug kas ir bando taip daryti. Mėgdžioti aprangą, stilių, kalbos manieras ir t.t. Bet,  pirmiausia, jie niekuomet ten nebus priimti – išvykęs svetur tu niekada netapsi vietinis, kad ir kaip gerai perprastum kalbą, papročius ar apsirengimo stilių, tu vis vien būsi svečias. Dėl to laikui bėgant mes vis labiau imsime galvoti, koks yra mūsų identitetas, koks yra mūsų veidas, kokia – tikroji spalva. Manau, kad visi atsakymai – senajame tikėjime ir senojoje kultūroje.

Be didelių aikčiojimų, bet labai nuoširdžiai sakau, jog tai – sodrus, brandus ir turiningas renginys, kurį, tikiu, norėtų dar kartą pamatyti ir didžioji mūsų visuomenės dalis. Tokios tematikos renginiai ypatingi ir išskirtiniai, nes jie niekada nebūna „tušti“. Vienu metu džiaugiesi krašto jaunimu, nes matai didžiulį jo įdirbį ir pastangas, dalelė po dalelės rengdamas medžiagas, žaviesi mokytojais, nes supranti, kad kelią nutiesė jie, didžiuojiesi savo krašto istorija: praeitimi, dabartimi ir ateitimi, nes mūsų praeitis ir ateitis yra mūsų dabartis.

Ačiū visiems už nuostabias akimirkas su daina, su žodžiu, su jūsų išskleista meile savam kraštui.

P. S. Kitas Etnografinių regionų metams skirtas renginys mūsų krašte vyks liepą. Tai Rytų Aukštaitijos tautodailininkų paroda „Aukso vainikas“.

Autorės nuotr.