Jei prie bažnyčios susirinkusios minios staiga paklaustume, kiek skaičiusių Šventąjį Raštą, o ne vien maldaknyges, nenustebtume, suskaičiavę vos keletą. Suprantama, galima būti geru žmogumi ir be rašytinio tikėjimo pagrindų.

Neskaitę, net nevartę Amžinosios išminties knygos, dažnai juokauja, kam tos nesąmonės, kai gyvenime viskas ir taip suprantama. Tik visas supratimas kažkur išgaruoja, išnyksta, susidūrus su netikėtais likimo posūkiais. Netekčių paliesti, ne perkeltine prasme, žmonės daužo galvą į sieną, lekia žudytis, skęsta alkoholio liūne. Apsidairykime, kiek gyvena šalia mūsų šitaip „mirusių“, nesiliovusių maištauti, kaltės suvokimu nesustojusių naikinti aplinkinių ir savęs.

Vizuali dauguma linkusi atpirkimo ožio ieškoti valstybės bėdose: bedarbystė, garantijų nebuvimas, visos įmanomos variacijos.  Kažko matyme – gelbėjimo ratas – prie kiekvieno problemos pastatytas psichologas…

Kitokias mintis įkvepia Somalio gyventojo akinanti šypsena ir molinis dubuo su nešama brangenybe – gėlu vandeniu. Kodėl nusilpo mūsų karta ir tapo dvasiškai neįgalia pasirūpinti savimi?

Paradoksalus klausimas – ar galimos aukštosios matematikos studijos be daugybos lentelės mokėjimo? Ar įmanomas gyvenimo ir mirties suvokimas be elementarių taisyklių žinojimo?

Chaosą ir kraštutinumus dažniausia mūsų galvose formuoja nežinomybės siena, kurią atvėrus, jau suvokimas, bent dalinis ar priimtinas mūsų pasaulėžiūrai, leidžia ramiau pažvelgti į susiklosčiusias aplinkybes. 

Šventas Raštas – savęs suvokimo knyga, gyvenimo taisyklių, kurių laikymasis, ar prieštaravimas joms, duoda rezultatus. Kiek kartų didieji pasaulio mokslininkai mėgino nutolti nuo esminių tiesų, tiek kartų buvo sugrąžinti prie pradžios knygos.

Pažinus save, viskas lieka paprasta: melas – tiesa, gėris – blogis, meilė – neapykanta. Geometrinės gyvenimo lygtys su keliais nežinomaisiais lengvai išsprendžiamos. Aiški kaina ir gyvenimo kokybės mokestis.

Vieniems Šventas Raštas tapo dvasinių atsakymų knyga: atsiverti bet kurį puslapį ir skaitai, o jame  – aibė tavo vidinių klausimų pačiam sau. Čia pat, randi citatas nesiliaujančiam sielos nerimui numalšinti. Amžių išmintis ramina sielos jaudulį, siunčia vilties impulsus.

Kitiems – Šventas Raštas primena kryžiažodžių knygą, kurią šifruoja, aiškinasi užslėptus, esamus ir neegzistuojančius simbolius, ieško metaforų, klausia, kas tikra, o kas – žodžių sukurta iliuzija žmogaus vaizduotei apgauti.

Visose paieškose pasiekiamas rezultatas, kuris kartais labai netikėtai nustebina ir didžiausius skeptikus.

Paskui, versdami psichologinius veikalus, medikai stebisi: dauguma dvasinę žmogaus sveikatą reguliuojančių taisyklių – Švento Rašto citatos. Evangelijos žodžiai pagal šv. Matą, šv. Paulių, šv. Luką ir t. t. Netgi literatūroje, kurios rekomendacijose nėra pažymėtas informacijos šaltinis, randame išmintį perkeltą „iš tenai“.

Elementaru, jei prisiminsime gydytojo patarimus, kuomet kankina aukštas kraujospūdis, nervinė įtampa turi būti ramybė, pozityvi mintis ir aplinka. Ramybės jums – iš amžių glūdumos girdisi apaštalų linkėjimai…

Visuomet yra trečioji, nepaliaujamų maištautojų, grandis. Jie visą neigia, atmeta vidinių žmogaus galių jėgos buvimą, jokiuose raštuose neįžvelgia tiesos.

Jie… klaidžioja po dykumą… Ir sunku nuspręsti, ar laikas jųjų sąjungininkas, ar priešas.