Sodų žydėjimą tuoj apgaubs balkšvas rūkas, ryto tyla ir laukiančių Motinų ilgesys. Joms bus visai nesvarbu, kas po mūsų kojomis sugirgždės – vieškelio akmenys ar kapų žvirgždas. Svarbiausia, Jos vėlei širdimi palies savo vaiko atneštas meilės stygas, nytis amžinosios jungties. Meilės, kurioje niekas  nemiršta.

Mama, koks nuostabus Tavo vardas. Kokie šventi Tavo sakyti žodžiai, kuriuose almėjo upės išminties, o mes, vis maištavom, klydom, deginom sparnus. Nuo Tavo prisilietimo gijo giliausios širdies žaizdos. Tavo žvilgsnyje sėmėmės drąsios vilties, o kartais, palietę Tavo pačios skausmą, jautėmės bejėgiai.

Galima daug ką gyvenime pakeisti, įdėti į įstatymų, nuostatų rėmus, formuoti naujas sąvokas, bet tik ne Motinos širdį. Jos meilei nepaklūsta amžių bėgsmas. Jos dvasios jėgai istorijoje lenkėsi karžygiai. Jos meilė privertė nusilenkti net pačią mirtį. Kur slypi Motinos meilės paslaptis?

„Abu su broliu buvome jau pražilę, kai susėdę ant suolelio, parke, prisiminėme vaikystės dienas ir nuoširdžiai vienas kitam prisipažinom, kad laimingiausi buvome tėvų namuose – Šeštokiškių kaime, kur netoliese tekėjo Šventoji, supo nuostabi gamta“ – pasakoja pedagogė Julija Radžiūnaitė, vienatvės vėjų atblokšta į Mielagėnų parapinius globos namus.

„Tikriausiai savo tėvų buvau labai laukiama, nes nuo pirmų gyvenimo akimirkų jutau beribę meilę visai aplinkai. Motina Monika su ilga rusva kasa, susukta ant pakaušio, didelėmis žydromis akimis, pilna gerumo ir energijos. Tėvas Mykolas – filosofas, ramus, geraširdis. Visi mane vadino mažybiniu vardu – Uliute.

Vaikystės namai kvepėjo namine salsva duona, mamos kepama antimi su slyvomis ir obuoliais… Vieną kartą iš pievos atsinešiau skruzdę, paleidau ant grindų, bet pati slystelėjau ir visai nenorėdama numyniau mažąją draugę. Dieve, kaip barė mamutė. Vis sakė – suprask, Uliute, visi padarėliai nori gyventi, visų reikia gailėti. Man skaudėjo širdelę dėl skruzdės mirties, ir aš, būdama gal kokių trejų metų, prisiekiau nieko neskriausti.

Juk buvau visai maža, bet mačiau, kiek daug mamutė dirba, kaip pavargsta, skuba, lekia, todėl nutariau pavaduoti – pasiėmiau tuščią krepšį, nuėjau į kamarą, ir atidariusi rūsio duobę, kur saugomos bulvės, nusileidau kopėčiomis žemyn. Prisimenu kaip bulves rinkau… Mama, grįžus iš lauko, aplakstė visus namus ir rado mane, pasidėjusią rankytes po galvą, miegančią ant krepšio duobėje.

Tėveliai gyveno santarvėje tarpusavyje, su Dievu. Girdėdavau kaip aptarinėja būsimus darbus, planuoja, įsiklauso į vienas kito patarimus. O aš visiems giminėms ir pažįstamiems dalinau savo meilę, kol būdama kokių ketverių metukų, jau supratau, kad ne visiems šitai galima sakyti. Paskui, kopūstuose, mamutė surado broliuką Joną, kurį nuo pirmos pažinties akimirkos nesvietiškai mylėjau.

Prabėgus daugeliui metų, kartais pamąstau, kad meile anuomet alsavo visi mūsų namai. Jos negalėjai niekur nupirkti, parduot… Ji gyveno tėvų žvilgsniuose, žodžiuose, prisėdimuos šalia. Per metines šventes būtinai suvažiuodavo visi giminės. Kokia dvasios bendrystė ir šiluma! Tėvelis padarydavo miežinio alaus, mamutė visko prikepdavo, o ir svečiai atsiveždavo pačius skaniausius kąsnius. Iš tolo šviesdavo stalai, pastatyti sode,  lininėm staltiesėm užtiesti.

Paskui jau neteko pajausti tokios bendravimo  šilumos, artumos…

Gražu, gera buvo gyvent. Tėvelis turėjo trejetą bičių avilių. Medaus užtekdavo sau ir kaimynams. Kai ketvirtame kurse už antitarybines dainas mane pašalino iš Ukmergės mokytojų seminarijos, labai bijojau tėvų pykčio. Pamenu – sėdžiu su tėveliu ratuose, važiuojam namo, o aš tyliu, nežinau kokį žodį ištart. Staiga, tėvelis uždeda savo ranką ant manosios ir sako: „Nepergyvenk, vaikel, duonos visiems užteks“. Jau gražų amžių pati nugyvenau, bet šitie žodžiai visą gyvenimą skamba mano galvoje.

Tėvų meilė mus supo visur. Jų gailestis ir paguoda silpnesniam, ligotam, vargingiau gyvenančiam, mokė pajausti artimo skausmą, būti geresniais. Šito nenusakysi…

Mamutė giedodavo visose laidotuvėse, religinėse šventėse, rūpinosi senuku Dabužių kunigu, padėdavo nudirbti sunkesnius darbus vienišoms kaimynėms. Grįžus atostogų, jau būdama studentė, prašiau mamą, kad dažniau liktų su manimi namuose, o ji tik nusijuokdavo, sakydama, kai aš numirsiu, Uliute, tau irgi visi padės. Jos žodžiai išsipildė.

Liko Mamutė atmintyje – su balta skarele, verpianti ilgais vakarais… Ir skaidri ašara nuriedanti jos skruostu, sakant – meilė duota kiekvienam, tik ne visiems lemta jai užauginti sparnus.