Visiškai suprantamą žiniasklaidos pasipiktinimą sukėlė recidyvistas, nuteistas 23 (dvidešimt trečią) kartą – šį kartą už tai, kad rašė grasinamus laiškus teisėjams ir prokurorams. Manau, tuo piktinasi ir teisėjai bei prokurorai.
Ir juos suprasti galima: kam malonu gauti tokius laiškus? Žinok, o gal grasinimai tikrai bus įvykdyti.
Bet, leiskite paklausti, o kur žiūri tie patys prokurorai ir teisėjai, jeigu vos 35 sulaukęs recidyvistas jau buvo teisiamas 23 kartą? Juk, kaip sako žmonės, iš tokio vis viena žmogaus nebus. Kam tokį apskritai išleisti iš kalėjimo, jeigu jis išėjęs būtinai padarys nusikaltimą, nes laisvėje jam gyventi nepatinka.
Kur nors demokratinėje šalyje, bet tik ne Europoje, už padarytus nusikaltimus tas recidyvistas jau seniai būtų nuteistas sėdėti pusšimtį metų, o gal ir daugiau, ir laiškų nesiuntinėtų, ir apskritai apie jį niekas daugiau nebegirdėtų.
O pas mus jis gali būti teisiamas nors šimtą kartų, bet taip ilgai nesėdės. Ir už pastarąjį nusikaltimą skirtą bausmę pridėjus prie turėtos, jis jau būtų turėjęs sėdėti daugiau negu dvidešimt metų.
Tačiau pas mus subendrintų bausmių laikas ilgesnis negu dvidešimt metų būti negali. Tokie įstatymai, ir prokurorai nei teisėjai čia nieko padaryti negali. Jiems belieka skaityti laiškus su grasinimais.
Tokios tvarkos gynėjai aiškina, kad jeigu bausmės būtų didesnės, kalinių išlaikymui reikėtų skirti daugiau pinigų. Žinoma, kai kaliniai dirbti neprivalo, nes tai pažeistų jų, žmonių, teises, jų išlaikymas brangesnis.
Bet ir tai dar neaišku, kas kainuoja brangiau: kalinio išlaikymas ar teisėjų, prokurorų, valstybės skiriamų advokatų darbo apmokėjimas. Šitas recidyvistas kasmet buvo teisiamas vidutiniškai po kartą. Tai kiek jis per visą tą laiką davė darbo minėtiems valdininkams? O juk laisvėje jis greičiausiai neužsibūdavo. Ir dabar už grasinančius laiškus jis teisiamas jau 16 kartą. Valdininkai be darbo neliks.
Galima daug apie tai rašyti, bet naudos nebus, nes kitokia tvarka neapsimokėtų minėtiems valdininkams, be to, kitokios tvarkos neleistų aršiausi žmogaus teisių gynėjai – Tarptautinė banditų amnestija.
Ir apie ką tada žiniasklaida rašytų? Dabar vis skaitai: klaiki žmogžudystė, sukrėtusi visą Lietuvą.
Išankstinė nuostata: Panevėžyje ar Varėnoje įvykdytas nusikaltimas turi sukrėsti visą Lietuvą. Vieno žmogaus mirtis sukrėsti turi labiau, negu šimtų ar tūkstančių žuvimas. Štai per savaitę Viduržemio jūroje nuskendo beveik tūkstantis žmonių, norėjusių geresnio gyvenimo Europoje. Savaitgalį Nepale įvykusių dviejų stiprių žemės drebėjimų aukų skaičius perkopė du tūkstančius.
Ar tai sukrėtė visą Lietuvą? Kažkaip nepastebėjau. Šimtai mirčių – ką gi, visko pasaulyje būna. Ne veltui televizijos dėmesio tam skyrė mažiau, negu kokiam nors nusikaltimui Lietuvoje. Viena mirtis privalo mus visus labiau sukrėsti, nes tam galima skirti daugiau laiko, ir žurnalistams honoraras didesnis būna. O kai paleidi vaizdelį iš Italijos ar Nepalo – čia jau visai menkas uždarbis.
Tad nusikaltėliai Lietuvoje daug kam naudingi. Daug kam jie darbo duoda. Ir banditų teisių gynėjai patenkinti. O jeigu, pasitaisę ir į laisvę paleisti, vėl ką nors apiplėšia ir nužudo – vėl daug triukšmo būna, kuris irgi daug kam naudingas. Todėl niekas pas mus ir nesikeičia.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!