Kiekvienas įveiktas gyvenimo iššūkis – lyg naujas  gyvenimas, skaistus ir tyras, lyg baltos drobės skraistė, kaskart suteikianti vis didesnį pasitikėjimą.  Dabar labai madinga savo gyvenimus atiduoti į rankas psichologams, bet mes esame tvirtai įsitikinę, jog geru psichologu gali būti galbūt vienas iš tūkstančio ir tas pats privalo būti perėjęs vandenį ir ugnį – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis. Pažįstate tokį?! Pasisekė. Žurnalistas taip pat turi pats pereiti tą patį vandenį ir ugnį, pajausti, paliesti ir išgyventi… kad turėtų teisę ir galėtų pasakoti bei vertinti.

Mūsų žurnalistų komanda metė gyvenimui dar vieną iššūkį ir kartu su visu būriu kitų Lietuvos entuziastų, žurnalistų, žolininkų ir kitokių neformalų, praėjusį savaitgalį atrado tai, ką tegali atrasti ieškantys, o ne verkšlenantys.

Gyvenimo kokybės keliai ir klystkeliai

Tradicinio gyvenimo taisykles atsinešame iš šeimos, kūno kultūros pamokose gauname supratimą apie sporto naudą, o kas mus išmoko atverti dvasinio pasaulio galias? Kas pataria, kaip ugdyti dvasinę sveikatą, kurioje glūdi kiekvieno iš mūsų gyvenimo kokybė? Gal jums tas pats… Pakanka bet ką valgyti, gerti, maitinti protą pigiais posakiais, apsipirkinėti prekybos centruose, be galo suktis užburtame vartojimo rate ir svaidyti į aplinkinius nepasitenkinimo kupinus žvilgsnius? Ciniškai replikuoti kiekvieną kitonišką veiksmą ar mintį?

Patikėkite, susidūrimas su žiauria tikrove, negailestingos ligų diagnozės ir medikų beviltiškas skėsčiojimas rankomis – per vėlu – realybę paverčia kančios pragaru. Bet gal tokia situacija būtina, nes kai pasaulis pradeda slysti iš po kojų, jo spalvos tampa ryškiausios, kvapai – maloniausi, noras gyventi, bet kokia kaina, tampa begalinis.

Vargu ar rasi žmogų, kuris nepažinotų dvasinės kančios, skausmo, liūdesio, beviltiškumo. Tie išgyvenimai nesvetimi ir mums. Viena iš mūsų komandos narių niekada nebūtų džiaugusis viršukalnėse praplaukiančiais debesimis, ledinio vandens stebuklinga jėga, alinančių ėjimų iškrova, kuomet krenti į samanas su kuprine iš nuovargio, nepraktikuotų šiaurietiško vaikščiojimo su lazdomis, nebėgiotų per žarijas, jei pasiduotų ankstyvoje kūdikystėje nustatytoms diagnozėms.

Begalinis noras gyventi ir maksimaliai pažinti vidines organizmo galias privalo tapti kiekvieno mąstančio žmogaus būties dalimi. Dažniausia vienu sakiniu nepaaiškinami reiškiniai numetami į mistikos lentyną, į ezoterinių knygynų erdves, kuriose jiems ir vieta – pasakytų skeptikai. Vargšai, nes patiems tenka paneigti savo kategoriškumą, kuomet iškyla klausimas – būti ar nebūti.

Sutinkame – šiuolaikinė medicina daro stebuklus, bet kartais, stebuklai įvyksta tik paties paciento valios pastangomis. Kuomet protas pajungia vidinius organizmo resursus, galime rašyti sakmes apie žmogaus jėgą. Tokią sakmę galėtume skirti ir vienos mūsų šeimos narei, kuri iš Santariškių klinikų buvo palydėta į namus mirti. Ją prikėlė begalinė valia, artimųjų tikėjimas ir… likimas.

Kitą sakmę galime skirti vienam draugui, paneigusiam mirtinos diagnozės vaisius.

Trečią sakmę – visų ieškančių sveiko, gražaus gyvenimo žmonių valiai. Neįprastos tikrovės būsena atskleidžia, kad didžiausia neišmatuota bedugnė slypi mumyse. Dvasios jėgai paklūsta  mūsų fizinis kūnas, keičiasi aplinka, buvimo kokybė.

Bet tai, ką šimtmečiais žinojo protėviai, mums tenka atrasti iš naujo. Taip 5 tūkstančius metų gyvavusi pagonybė koja kojon ėjo su gamta, pasikliaudama jos jėgomis. Prieš 600 metų, perimdama dalį jos apeigų ir tradicijų, lygiagrečiai stojo krikščionybė. Kai kas mano, kad tikroji išmintis slypi net giliau nei pagonybėje, o ją galima rasti Vedose, prie žmonijos civilizacijos ištakų. Deja, civilizacijos vystymosi tempai ir negailestingos technologijos pakeitė žmogaus požiūrį į būties prasmę, iškreipė esmines jos sąvokas. Nepagydomų ligų šmėkla tapo kasdienės informacijos palydove.

Žmogus iš naujo priverstas pažinti savo dvasios gelmių jėgą. Išsilaisvinti iš baimių komplekso. O kas gali būti stipresnio už žinojimą?

Pūčkorių piliakalnio prieglobstyje

Nepaprastai saulėtą ir gražų gegužės 1-osios penktadienį mūsų komanda išriedėjo žurnalistinio tyrimo pėdsakais. Tikslas – pirmą kartą aplankyti nepaprasto grožio Pūčkorių piliakalnio apylinkes ir basomis perbėgti per degančias žarijas, idant pagaliau suprastum, kas gi tai yra. Tiesa, mūsų komandos narys Jonas jau senokai aplenkęs mus, mat pirmą kartą per degančias žarijas bėgo dar 1983 m. Bulgarijoje, keliaudamas po šią šalį, kaip vienas iš „Jaunimo gretų“ žurnalo istorijos ir geografijos konkurso nugalėtojų (jų buvo trys). Tuomet Primorsko miestelyje prie Juodosios jūros, kur ilsėtasi savaitę, vietos restorano naktinėje programoje buvo tokia atrakcija turistams, kurią demonstravo mažos Bulgarijos tautelės (jos narių likę vos keli šimtai) atstovai. Vaikščiojimas basomis per žarijas – tos tautelės iš senovės užsilikusi tradicija, apeigų dalis.  

Pūčkorių atodanga – viena įspūdingiausių ir aukščiausių atodangų Lietuvoje. Atodangos aukštis – 65 m (absoliutus aukštis virš jūros lygio – 173 m), plotis – 260 m. Pūčkorių atodangą suformavo Vilnios upės aktyvi šoninė erozija. Atodangos papėdėje – Puškarnios dvaras gyvavęs jau XIV a., tačiau iki šių dienų išliko XVIII ir XIX a. pradžios palivarko pastatų kompleksas, išsidėstęs abipus Vilnios. Iki XVIII a. vidurio dvaras priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės iždui, patrankų gamykla buvo Artilerijos vadovybės žinioje. Puškarnios dvare XIX a. pradžioje veikė vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje malūnų, kuriame buvo net dvylika girnų. Didžiausia paslaptis ir nežinia gaubia Pūčkorių patrankų liejyklos griuvėsius. Manoma, kad būtent čia jau XVI a. veikė didelė ir gerai įrengta ginklų gamykla. Liejykloje savo patrankas remontavo ir jos įranga naudojosi švedų, rusų (Petro I), prancūzų (Napoleono) armijų daliniai. XIX a. viduryje senoji patrankų liejykla virto vandens malūnu, dar vėliau medienos masės bei popieriaus fabriku. Buvo iškastas kanalas, kirtęs didžiausią Vilnios kilpą, patvenkta Vilnios vaga. XIX a. pabaigoje nuo gaisro nukentėjęs, XX a. pradžioje fabrikas atsigavo, plėtėsi. Pirmojo pasaulinio karo metu visi jo įrenginiai buvo išgabenti į Vokietiją, o po antro pasaulinio karo fabrikas virto griuvėsiais.

Turbūt dėl patrankų liejyklos griuvėsių paslaptingumo ir išskirtinės energetikos ši vieta bioenergetikų ir parinkta būtent tokiems išbandymams. Kai atvykome, susirinkusieji jau degino laužą, šnekučiavosi, juokavo, aplink šėliojo maži vaikai – visi veikė, kas ką norėjo. Žolininkė Adelė Karaliūnienė norintiems valė čakras, tarologas Leopoldas Malinauskas svajingai grožėjosi gamta, viena garsiausių Lietuvos bioenergetikė Vilija Lobačiovienė ruošėsi ritualui, kai visus susibėgti į ratą pakvietė Nijolė Guzovičienė, psichologė, sertifikuota juoko jogos trenerė iš Vokietijos. Ponia Nijolė kone 100-ui dalyvių vienu metu surengė nepaprastą juoko mokymosi seansą, nepasakodama nė vieno anekdoto ir nė vienos šmaikščios istorijos, bet visi, ypač vyrai, noriai improvizavo ir juokėsi iki ašarų.

Paskui visi drauge tokiame pačiame dideliame ir draugiškame rate atlikome keletą savo energetinio lauko valymo ir apsaugos pratimų, bioenergetikų padedami sujungę ir prisijaukinę žemės, vandens, oro ir ugnies stichijas buvome pakviesti į dar glaudesnį ratą ir norintys paraginti bėgti per ką tik degusio ir teberusenančio laužo žarijas…

Perbėgus pirmą kartą ir gavus pirmąją adrenalino dozę pagavo neįtikėtinas azartas. Visi perbėgome po tris kartus. Kojos, tiesa, buvo juodos, bet nudegimų – jokių, savijauta – žodžiais nenusakoma. 

Mokymasis priimti sprendimus

Visi mes girdėjome ir žinome, kad per žarijas bėgiojama jau nuo tų laikų, kai dar istorija nebuvo kuriama… Šis stulbinantis procesas ir žmogaus galimybių išaukštinimo aktas įvairiose kultūrose buvo atliekamas skirtingai. Gili senovės patirtis byloja, kad bėgiojimas per žarijas visada buvo tiesiogiai susijęs su įsitikinimu – NEĮMANOMA yra ĮMANOMA! Sergantis gali pasveikti, stipriausias priešas gali būti įveiktas, stebuklai egzistuoja. Dvasininkai, žiniuoniai ir šamanai, žmonės, kurie vadovaudavo šiems ritualams, žinojo, kad žmogaus paslaptis – jo sugebėjimas patikėti. Žmogus sugeba suvokti ir analizuoti realybę. Ritualo vadovų tikslas buvo suteikti galimybę dalyviams pakeisti realybės ribas, peržengti baimes ir įsitikinimus, kurie kartais atrodo neįveikiami. Visada procesas buvo paties dalyvio pasirinkimas. Bėgimas per žarijas – tai mokymasis priimti teisingus sprendimus.

Žmogaus ieškojimas vyksta visomis įvairiausiomis formomis, ir kuomet paprastą bėgimą per žarijas diletantai pavadina raganavimu, lieka tik nusišypsoti, sakant, ne mes, mielieji, o jūs, ką tik pradėjote lįsti iš akmeninių dvasios urvų. Tai jūsų pradžia.

L. Raginytės nuotr.