Skip to content

„Apskritojo stalo“ galia aktuali ir XXI amžiuje

MI informacija

Dar legendinio karaliaus laikais įvertinta „apskritojo stalo“ galia ir neįtikėtinos jo galimybės pasiteisino ir šiandien. Rinkus įvairius „signalus“, svarsčius ir galiausiai priėmus sprendimą nedidelėmis grupelėmis rajono bendruomenes pradėti kviesti prie „apskritojo stalo“, pagaliau, tikimės, reikalai pajudės tik į gerąją pusę. Praėjusį penktadienį pirmasis toks susitikimas mūsų laikraščio iniciatyva vyko Mielagėnų seniūnijoje, kur susirinko Mielagėnų, Bernotų, Dysnos, Didžiasalio bei Tverečiaus kraštų atstovai. Mūsų, organizatorių, manymu, susirinkimas tikrai pavyko ir rezultatus, tikime, pajusime jau artimiausiu metu.

Kokia prasmė?

Mąstantys žmonės visame kame dažniausiai ieško prasmės. Žinoma, būna dalykų, kuriuos mes padarome spontaniškai, pasikliaudami tuo metu apėmusia nuotaika ar pojūčiais, ir, beje, keisčiausia, bet tie sprendimai ir būna patys nuoširdžiausi, neįtakojami stereotipų ir sistemos bei užkerta galimybę nueiti klaidingu keliu.

Prieš keletą metų viena autorių, iki šiol tebesanti, nors jau veiklos ir nebevykdančios vienos bendruomenės pirmininke, garsiai bandė pradėti viešas diskusijas apie problemas, su kuriomis susiduria bendruomenės. Deja, tada viskas buvo „nurašyta“ ant vieno žmogaus svaičiojimų, fantazijų ir panašiai, net buvo bandoma deklaruoti, kad tai pačios pirmininkės ir jos pasaulio suvokimo problema. Ką gi. Nėra protinga su šakėmis šokti prieš traukinį, bet visai pravartu išlaukti. Praėjo keleri metai, bet situacija nepasikeitė, o svarbiausia – paaiškėjo, kad pirmininkė iš tikrųjų čia niekuo dėta, nes apie vieną esminių problemų vienas po kito vis drąsiau prabyla ne teoretikai, o patys praktikai. Kai kas galbūt bandys įžvelgti čia kažkokius priekaištus ar pretenzijas, o kitas pasakys, kad rajono valdžia šimtus kartų buvo kvietusi gyventojus ir bendruomenių atstovus į susitikimus, tačiau nieko panašaus negirdėjo. Štai čia ir paaiškėja, kad labai svarbu parinkti tinkamą vietą, laiką, tinkamus žmones, deramai „pasitikti“ juos ir leisti jiems būti išgirstiems, jei ištiktųjų norima juos girdėti. Kai pasikvieti žmones į susitikimą, o pats jau turi išankstinę nuostatą, kad tiesa yra ta, kurią pats išpažįsti ir esi apsistatęs iškalbingais, bet pakankamai agresyviais riteriais, kurių misija – „nuginkluoti“ bet kokį kitokios nuomonės pašnekovą, negali būti net kalbų apie produktyvų ir sėkmingą dialogą.

Pagrindinis mūsų, „apskritojo stalo“ organizatorių tikslas – dalykinių pokalbių metu išklausyti rajono gyventojus, besiburiančius ar susibūrusius į bendruomenes, sukoncentruoti esminius rūpesčius, pasidalinti gerąja patirtimi ir paviešinti visa tai, idant žmonių norai ir viltys būtų išgirsti. Daug lengviau kažką pakeisti ar pradėti pačiam keistis, kai žinai, ką turi pakeisti, nei klaidžioti pelkynais.

Kodėl būtent Mielagėnai?

Jei kažkas įžvelgs asmeniškumus, iš dalies bus teisus. Viena autorių – Mielagėnų seniūnijos gyventoja, gerai žinanti šio krašto užkulisinius valsiukus,  kita – daugelį metų labai simpatizuojanti šiam kraštui dėl žmonių iniciatyvumo, kūrybingumo, vieningumo, draugiškumo ir meilės savam kraštui. Ne paslaptis, kad visa tai neatsirado iš niekur – visa tai ten gyvenančių žmonių, bendruomenės, seniūnės bei seniūnijos darbuotojų nuopelnas. Be jokio pataikavimo sakome, kad Mielagėnai – geriausias vieningo darbo pavyzdys, kurio rezultatai puikiausiai matomi vos įvažiavus į miestelį. Įvykdyta daugybė didžiulių infrastruktūros gerinimo projektų, tiek pat ir mažesnių, kultūrinių projektėlių. Kur paslaptis? Visų miestelyje veikiančių institucijų susiklausymas, bendras tikslas, draugiškumas ir matoma reali ateities vizija.

Ašaromis nulieti takai dėl bendro labo

Mielagėnų seniūnijos bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė, nė trupučio nesigėdydama, atvirai prisipažino, kad tai, ką mes visi matome plika akimi, tėra tik dalis bendruomenės pirmininko, vežančio pagrindinį vežimą, veiklos. Viskas prasideda nuo idėjos, paskui virsta savaitėmis bemiegių naktų, darbo su dokumentais, įvairių įstaigų slenksčių minimu ir galiausiai – karčių skausmo ašarų upeliais dėl kai kurių žmonių piktumo, nesupratingumo, nemotyvuoto pavydo ir šmeižto. „Kad jūs žinotumėt, kiek kartų man savo krašto bendruomenių pirmininkes teko raminti, guosti, užjausti ir palaikyti einant pirmyn, kai jų pečius užgriūdavo pagrindo neturinčios žmonių apkalbos. Bendruomenių pirmininkai dirba be jokio atlygio, jie dovanoja mums visiems savo laisvą laiką, savo žinias, patirtį, idėjas, o už tai vietoj padėkos gauna šlapiu skuduru per veidą“, – svarstė mielagėniškis Arūnas Domininkas Grabažis, buvęs Ignalinos rajono vietos veiklos grupės vadovas, ilgametis rajono tarybos narys.

A. D. Grabažio poziciją palaikė ir seniūnė Milda Bielinienė, kuri koja kojon žengia su savo bendruomenėmis. Taip teigia Mielagėnų ir Bernotų bendruomenių žmonės. Būtent dėl to, bendruomenės dideliais žingsniais ir eina pirmyn.

Seniūnija ir bendruomenė – viena kryptimi

Teoretikai gali svaičiotis įvairiais šūksniais, skleisti visokias demagogijas apie tai, kaip susibūrusi bendruomenė yra didžiulė jėga ir kad ji gali nuversti kalnus. Gali, jei nemaža dalis jos narių yra nesusieti su vietos valdžia jokiais saitais, yra labai labai pasiturintys ir iniciatyvus. Tada tikrai gali. Tada ir vietos valdžia tyliai lenksis tokiai bendruomenei ir džiaugsis, kad jie nieko neprašo ir nereikalauja. O jei bendruomenės nariai – tėra grupelė atokaus kaimelio gyventojų, tiesiog norinčių nuveikti kažką prasmingo ir turinčio išliekamąją vertę – be seniūnijos palaikymo nieko doro nepadarys. Aš jau nekalbu apie ignoravimą, kurį, pasak dalyvavusių renginyje, patiria tikrai ne viena ir ne dvi bendruomenės. Tada ir renginiai, ir šventės dubliuojasi, ir kliūtys vis atsiranda, kur tik besikreiptum.

Taigi, pirmoji, opiausia ir skaudžiausia problema. Seniūnijos ir bendruomenių vizijos, tikslo, vieningumo ir draugiškumo trūkumas. Niekada nebus darbo ir rezultato, jei dešinė darys viena, o kairė – kita.

Antra – kultūros ir kultūros darbuotojų nuvertinimas. Susitikimo metu nuskambėjo dvi pastabos. Viena jų – kabėjusieji buvo nepatenkinti mokyklų įvesta tradicija šventes švęsti „bet kada“. „Tarkim, Kalėdos mokyklose pradedamos švęsti gruodžio pradžioje. Nei šis, nei tas. Tai kokios čia tradicijos, ir kokios čia šventės. Todėl ir Kovo 11-ąją miegam, o ją minim kovo 9 ar 15 d. Anokia čia bėda.

Tuoj Užgavėnes švęsim per Jonines. Patys griaunam tradicijas. Iš vienos pusės deklaruojam, kad skiepijame jaunajai kartai tautos vertybes, ir čia pat tas vertybes paminam. Bendruomenė yra bejėgė sustabdyti šį mechanizmą“, – teigė apskritojo stalo dalyvės.

Problema ir pačių kultūros darbuotojų statusas ir galimybės siekti kokybiškesnių rezultatų bendruomenės labui. Kai kultūros darbuotojai tapo pavaldūs seniūnijoms, netikėtai jiems patiems –griuvo jų iliuzijos.

„Jūs nepatikėsite, bet aš iki šiol pažįstu tik pora aplinkinių kaimų kultūros darbuotojų. Kitus „apžiūri“ tik per kasmetinę ūkininkų šventę, kurią kažkodėl priversti organizuoti kultūros darbuotojai. Nors čia gal viskas priklauso nuo kiekvieno seniūno ir jo gebėjimo organizuoti, telkti, komunikuoti. Tai kaip galima dirbti, dalintis mintimis, idėjomis, patirtimi? Juk galiausiai turėtų būti kažkokie bendri pasikalbėjimai, susitikimai. O ir sąlygos, manau, turėtų būti panašios. Vieni gauna ir lėšų, ir transporto, o kiti – nieko. Patys kaip nori organizuojasi šventes, patys iš savo kišenės suvenyrus, vaišes perka ir dar nei seniūnų, nei seniūnijų darbuotojų net valstybinių švenčių minėjimuose nesutiksi. Tai kokie gali būti bendri tikslai ir bendri darbai. Jei žmonės užima darbo vietas, kad laiku atlygį gautų“, – liūdnai konstatavo bendruomenių nariai.

Trečioji problema – priimtinos, nuoširdžios, ne familiarios informacijos stoka. Bendruomenės nuo steigimosi dokumentų rengimo iki projektų rašymo bei ataskaitų pateikimo pagalbos ieško vieni per kitus, ir ją randa konsultacinėje įmonėje UAB „Gerovės idėjos“, įsikūrusioje Utenoje.

Ar vertėjo?

Dėl informacijos stokos sunerimę ir mes patys, žiniasklaidos atstovai. Teko padirbėti ieškant bendruomenių kontaktų. Savivaldybės svetainėje duomenys nepatikslinti, nes kai, tarkim, pasiskambinę į Didžiasalio seniūniją gavome visai kitą informaciją. Liūdniausia – taip pat netikslią. Tai tik pagrindiniai bendruomenių narių pastebėjimai. Priešakyje – dar du susitikimai – N. Daugėliškyje ir Palūšėje. Bet jau dabar žinome, kad vertėjo tai padaryti. Tikrai visi turime apie ką pamąstyti.

Mielieji, bendraukite ir toliau, kvieskite vieni kitus ne tik į šventes, bet ir bendras talkas, bendrus projektus, darbus, semkitės patirties, dalinkitės geru žodžiu, leiskite vieni kitam išsiverkti ant peties. Apsijukime bendram labui, Ignalinos žemių labui, Lietuvos labui. Ir tegul tai nebūna tiesiog skambūs žodžiai, tegul tai būna žodžiai, įrašyti mūsų širdyse.

Nuoširdžiai dėkojame visiems atvykusiems prie „apskritojo stalo“ ir vaišingiems bei svetingiems Mielagėnų seniūnijos darbuotojams bei Mielagėnų bendruomenės nariams.

L. Raginytės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *