Nusipirko Petras sodo sklypą su nameliu – dideliu, gražiu, išpuoselėtu. Ir sodas gražiai prižiūrėtas, ypač turtingas obuoliais. Šie dideli, raudonšoniai, pūpso, gundo kiekvieną, tarsi Ievą rojuje.

Šalia iš kairės įsikūręs kaimynas. Jo namelis pakrypęs, užleistas, nedažytas, atrodo, dieną naktį besiilgintis rūpestingų šeimininko rankų, jų šilumos. Bet tas šeimininkas, Petro kaimynas, bjaurus ir pavydus, nuolat tik ir stengiasi, kaip kaimynui nuotaiką sugadinti. Tai šiukšles jo patvorin išmeta, tai dar kokią šunybę iškrečia.

Prabunda vieną rytą Petras, saulė obelų šakomis ritinėjasi, paukšteliai jai savo giesmes traukia. Nuotaika puiki. Atsikelia, išeina į lauką, žiūri, ant jo laiptų kibiras pamazgų pastatytas. Kaimyno, kieno gi dar daugiau darbas…

Petras paima tą kibirą, išpila paplavas, išplauna, išblizgina jį, prirenka pilną kibirą gražiausių, sultingiausių obuolių ir pasibeldžia į kaimyno duris. Tas, išgirdęs beldimą, piktdžiugiškai sukrizena: „Aha, pagaliau „užknisau“ jį…“ Veria duris, o pats jau pasirengęs barniui, net skandalui. Atidaro jas, o ten Petras su šypsena iki ausų. Įteikia jam kibirą obuolių: „Kuo turtingas, tuo ir dalinuos…“

Kaimynas (iš dešinės)