Skip to content

Kruvina 1944 m. gruodžio naktis Miškiniškėje

MI informacija

Gegužės 17 d., sekmadienį, i4 val. (lankymas Švedriškės bažnyčioje nuo 12 val.), Švedriškėje perlaidosime 1944 m. gruodį Miškiniškės kaime žuvusius tris neatpažintus partizanus. Ši istorija buvo jau ne kartą aprašyta, tačiau, artėjant perlaidojimui, jaučiu pareigą plačiau papasakoti šio įvykio priešistorę, panagrinėti kai kurias šios tragedijos detales.

Pasipriešinimui kylant

1944 m., rudenį keičiant žiemai, Utenos ir Zarasų apskričių paribyje aktyviai veikė keletas                                                                                                                                                                                                  nedidelių partizanų būrių. Palei Baltabiržį būrį kūrė Antanas Juotka-Sakalas, buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas J. Gimžauskas mobilizavo Tauragnų ir Saldutiškio valsč. vyrus. Sėlos kaime, kuris saugumiečių žargonu esąs „banditinių formuočių lizdas“, pogrindį kūrė Placidas Biveinis ir Bronius Ivanauskas-Pavietrius. Sėlos, Daunorių ir Jačiūniškių k. apylinkėse veikė Juozo Dicevičiaus-Šarkos, o Katlierių ir Politiškių apylinkėse – Streižio 30–35 partizanų būrys. Pilkenių kaimų apylinkėse minimas Jono Kavarsko 30 vyrų būrys. 

Stebėdamas augančią pogrindžio jėgą, Utenos apskr. vykdomojo komiteto pirmininkas J. Palšys (ar J. Palšis) 1944 m. gruodžio pradžioje LSSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui skundėsi, kad „NKVD per švelniai elgiasi su buvusiais gestapininkais, keletą valandų palaikę areštinėje, paleidžia, o šie išeina pas banditus. Kai valstiečiams vedame agitaciją, jie mūsų neklauso, bet šaukia: „jūs mus penite žodžiais, o banditai – kulkom ir granatom“. O kodėl negalime atsakyti teroru už terorą, jie degina mūsų trobas ir žudo šeimas, o kodėl jų šeimos gyvena ramios ir tyčiojasi iš mūsų?“

Partinis funkcionierius reikalavo raudonojo teroro ir daugiau kariuomenės. Labai greitai ir to, ir kitko buvo į valias.

Nkvd siautė tauragnų apylinkėse

Amžininkų manymu, NKVD kariuomenės siautimas 1944 m. gruodį Tauragnų valsč. prasidėjo partizanams ties Jačiūniškių k. nušovus du NKVD kariškius. Greičiau tai tik sutapimas, nes gruodį įvisoje Lietuvoje nuo Klepočių (Alytaus r.) iki Skapagirio ir Latvijos miškų vyko NKVD kariuomenės operacijos.

Gruodžio 10 d., ieškodami partizanų ir dezertyrų Sėloje, kareiviai sudegino Antano Ivanausko sodybą, kurio sūnus Bronius vadovavo vietiniam būriui. Sudegino ir kaimynų, taip pat AntanoIvanausko, Juozo Šimkūno trobesius. Nušovė Kazį Biveinį (16 m. amžiaus), Povilą Mačiulį (apie 50 m.), išsivedė Alfonsą Ūdrą. 

Po poros dienų, dar neataušus plėnims Sėloje, jau Jačiūniškėse NKVD kariuomenė supleškino Jono Šimkūno ir Mykolo Gaidelio trobas. Gaisre žuvo Mykolo Gaidelio sūnus – invalidas Antanas. Tęsdami kruviną maršą, Šiliniškėje (dabar Linkmenų sen.), dūmais paleido Kristupo Valiuko, Vlado Gaižučio, Juozo Kindurio, Silvos Žigo, Juozo Gaižučio sodybas. Iš viso kaimo paliko sveikus tik malūnininko trobesius, mat kareivių atvesdintas šeimininkas atpažino nušautus kaimynus. Tuo metu nušovė Kazio Gaižučio sūnus Juozą ir Adolfą, Vlado Gaižučio sūnų Bernardą.

Kitą dieną per miškus pasuko link Puziniškio, kur buvo iškasti Vaišniūnų ir Ginučių partizanų bunkeriai. Laimei, nepriėję iki vietos pusės ar kilometro, pasuko atgal. Visgi kraujo neišvengta: nuo kariuomenės atskilę Tauragnų stribai ant Baluošykščio ežero, ties Vaidžiuškų kaimu, nušovė bėgančius brolius Praną ir Algirdą Aškinius. Jaunus vaikinus, dar netinkamus karo tarnybai. Patyrę, kokius „banditus“ likvidavo, stribai priekaištavo seniams, kad nesudraudė jaunimo, esą „jei būt nebėgę – būt likę gyvi“.

Gruodžio 16 d. Tauragnų stribai sulaikė beginklius Alių kaimo vaikinukus Stasį Degulį ir Petrą Vijeikį. Suguldė ant Ilgio ežero ir abu nušovė, neva kaip „banditus“. Degulio tėvą sumušė, pasistatę prie sienos apšaudė, nors jo vyresnysis sūnus, raudonarmietis, jau buvo fronte.

Per kaimus žygiuojanti kariuomenė kol kas skriaudė tik beginklius kaimo žmones, į miškus nelindo. Partizanų būriai ir būreliai traukėsi į miškų gilumą, įrenginėjo naujas stovyklas. Kas galėjo garantuoti, kad kankinami žmonės neprasitars, neišduos ir nenuves priešo į partizanų stovyklas? Neturintys žiemos bunkerių, po vieną ar grupėmis jungėsi prie didesnių būrių – judėjo priešinga kariuomenei kryptimi. Tai buvo pavojaus padiktuota „skrajojimo taktika“. Buvo dar pirmoji pokario žiema, gyventi bunkerių duobėse nesinorėjo, o prisijungimas prie „skrajojančio pulko“ masino ne tik galimybe sušilti ir pavalgyti karšto maisto, bet ir žadėjo įdomesnį gyvenimą. Klajojant po kaimus, laikas pralėkdavo greičiau, nei tūnant drėgname bunkeryje.

Tokiomis aplinkybėmis tarp Pilkenių ir Katlierių veikusi Tauragnų krašto partizanų kuopa, vadovaujama Jono Stundžios-Skrajūno, gerokai išaugo. Prisijungė ir apie dešimt Salako valsčiaus partizanų, nelinkusių Ažvinčių miške sėsliai žiemoti su Kazio Kaladinsko-Erškėčio kuopa. Tai buvo broliai Jonas ir Povilas Kavaliukai iš Jurgiškių k., Povilas Gurkšnys (Jakėnų k.), Jonas Lisauskas ir Jonas Ubonis (Tolimėnų k.), Alfonsas Kliukas (Apkartų k.), Balio Garbšio, veikusio aplink Balčius, skyrius.

Su mūšiais nuo biliakiemio iki miškiniškės

Šventų Kalėdų varpai nuskambėjo partizanams stovyklaujant palei Biliakiemį. Antrą Kalėdų dieną iš Utenos pasiekė žinia: sutelkta daug žygiui paruoštos kariuomenės. Vadas J. Stundžia sukomandavo trauktis į Tauragnų pusę, pro Katlierius, Musteikius, Stūglius, Bajorus siekti Minčios miškus.

Gruodžio 27 d., paryčiais, kuopa (apie 70 vyrų) pasiekė Kalvių kaimą. Apsistojo trijose sodybose. Manė ramiai perdienoti, bet žmonės pranešė pastebėję kareivius. Nepailsėjus, teko palikti kaimą, tarp parako neuosčiusių vyrų kilo panika, atsirado sužeistų (vienas iš jų – Jonas Lisauskas-Žilvitis). J. Stundžia įsakė skirstytis ir trauktis skyriais: dalis kuopos traukėsi link Stūglių ir Pilkenių, antras skyrius, kirtęs ledu Tauragnų ežerą, taikė į Sėlos miškus. Tikėjosi pasieksią Stripeikius. Petro Sirevičiaus skyrius – pro Bajorus, Kaboriškes ir Balčių mišką traukė link Minčios. Susitarta: jei bus išblaškyti, susirinksią už Minčios, Miškiniškės vienkiemyje.

Kariuomenei persekiojant, visi kartu trauktis negalėjo, vieni kitus pridengė ugnim. Susišaudyta Balčių kaime, laimei aukų išvengta. Ten atsiskyrė Balio Garbšio grupės vyrai, o pusbroliai Jonas ir Petras Uboniai, Petrui pasiūlius, nuėjo į Nečeskų k. Ties Minčia atsiliko ir pradingo skyrininkas Petras Sirevičius.

Jau gerokai sutemus, jo skyriaus partizanai pasiekė Miškiniškės kaimo vienkiemius.

Miškiniškėje

Šiame kaime tauragniškiai partizanai lankėsi jau ne kartą. Čia nebuvo šauktinių, vien jau subrendę vyrai ir vaikai. Atėję pas Kazimierą Žilėną papasakojo, kad buvo susišaudyme, kad sužeistas Jonas Lisauskas. Sugriuvo poilsio, paprašę, kad žadintuvas suskambėtų po valandos. Lyg ką blogo nujausdama, Jadvyga Žilėnaitė tyčia anksčiau „pačirškino“ žadintuvą ir pažadino sumigusius vyrus. Pakilę, pasakę išeinantys, ten būsianti vakarienė ir poilsis. Kur išeina – nepasakė. Nuėjo visai netoli – pas Žilėnų kaimyną Kazimierą Dijoką, kur buvo sutarta susirinkimo vieta.

Šeimininkas liudininkų prisiminimuose išliko kaip vienišas našlys, gal devyniasdešimties metų amžiaus (Salako valsčiaus vykdomo komiteto pažymoje rašoma jį buvus 1898 m. gimimo). Jo šeimą išguldė po Pirmojo pasaulinio karo siautusi epidemija, todėl, neturėdamas giminaičių, savo ūkį pažadėjo Kazio Žilėno dukrai Elenai, padėjusiai nudirbti darbus ir tvarkytis namuose. 

Tai pas šį žmogų susirinkdavo partizanai. Lankėsi didesnėmis ir mažesnėmis grupelėmis, čia gaudavo maisto, skalbė rūbus. Šią vietą buvo pamėgęs Petras Sirevičius, gyrė nuošalią vietą, čia priimdavo ryšininkus, prisaikdindavo naujus partizanus.

Šie atėjo į namus prieš vidurnaktį. Dar nespėjus Elenai paduoti vakarienės, pasigirdo beldimas į duris, rusų kalba reikalavo jas atidaryti. Partizanus atsekė kareiviai.

Mūšis vidurnaktį

Kas vyko toliau, aprašyta Utenos apskr. NKVD skyriaus suvestinėje – penkiadienėje ataskaitoje. Taigi „1944 m. gruodžio 28 d. 137 šaulių pulko kariuomenės dalys, vadovaujamos NKGB operatyvinio įgaliotinio jaun. ltn. Telegino ir pulko štabo viršininko pavaduotojo vyr. ltn. Gvozdovskio, Tauragnų valsčiuje vykdė LLA Tigro rinktinės banditų persekiojimo operaciją. Jono Stundžios būrys gruodžio 27–28 d. naktį ketino pasislėpti Miškiniškės kaime. Karinė grupė apsupo sodybą ir pareikalavo banditus pasiduoti, į ką jie atsakė kulkosvaidžių šūviais. Uždegus gyvenamą namą, 5 banditai iššoko laukan, kur buvo nukauti, o kiti 12 sudegė namo viduje. Gaisravietėje sproginėjo šaudmenys“.

Kareiviai pradžioje tik reikalavo atidaryti. Viduje esantiems delsiant, pradėjo laužtis į vidų – bandė nukelti nuo vyrių duris. Išlupus duris, Alfonsas Kliukas trenkė į kiemą granatą, to pakako, kad keletas vyrų iššoktų laukan. Vieniems pasisekė išsigelbėti, kiti krito kieme. 

Viduje pasilikusių likimas jau buvo nuspręstas. Kaimiška gryčia, lyg turėjusi būti priedanga nuo šūvių, tapo spąstais. Padegamos kulkos uždegė šiaudinį stogą, viduje esantys pradėjo dusti. Į lauką pakeltomis rankomis išbėgo Povilas Gurkšnys – jį parklupdę sušaudė. Krito ant kiemo broliai Kavoliukai, dar visai berniokas Antanas Kavarskas. Likusieji, vis dar sėję kulkų lietų, pasirinko mirti ten, kur kovojo.

Elena Žilėnaitė, jau apdegusiais plaukais, užsilipo į palėpę ir šoko žemyn į kiemą. 1947 m. Salako stribas Anikiejus Semionovas liudijo: „iššovę baltą raketą, pamatėm pro langą išlendančią žmogystą. Pažinom, kad tai moteris, todėl į ją nešaudėm“.

Tuo metu keli kareiviai nuėjo į Kazio Žilėno namus. Su savimi vedžiojosi jaunuolį, matyt Kalviuose įkliuvusį partizaną. Atėję į gryčią, viduj pašvysčiojo ir liepė šeimininkui eiti kartu. Skubino keikdami ir baksnodami durtuvu, mušė per galvą, paklupdę kažko klausinėjo. Nujausdama didelę nelaimę, Veronika Žilėnienė puolė kareiviams į kojas, bet, matyt, šiuos dar labiau supykdė. Dūrė durtuvu į galvą ir menkai apsirengusį, tik su kaliošais, Kazį Žilėną išvedė į lauką. Nusivarė Dijoko sodybos pusėn, kur jau pyškėjo šūviai ir švietė gaisro pašvaistė.

Ko nepadarė kulkos – atliko ugnis. Sukrito stogas, pasipriešinimas liovėsi, „banditų likvidavimo operacija“ baigėsi. Prieš grįždami į Tauragnus, kareiviai dar kartą atėjo į Žilėnų namus ir išsivedė tik ką atbėgusią apdegusią Eleną Žilėnaitę.

Žuvusiųjų laidojimas

Kitą dieną į kaimą atvažiavo mašina kareivių. Vaikščiojo aplink gaisravietę, kažką rankiojo, žiūrinėjo, bet pas žmones į namus neužėjo. Matyt vadovybei paliepus, iš gaisravietės rinko partizanų ginklų liekanas.

Tos ar kitos dienos vakare slapta, po vieną – po du, pradėjo važiuoti žmonės, ieškodami savo artimųjų. Ant kiemo gulėjo nušauti vyrai, daugiausia į galvas. Namo vietoj prie statinės su vandeniu rado sukniubusį šeimininką. Smarkiai apdegusį, bet dar atpažįstamą pagal sudegusius kailinukus, su kuriais nesiskirdavo. Likusių aukų palaikus dengė įgriuvusio namo degėsiai – visur kraupus mirties vaizdas.

Į Jakėnus Emilija Gurkšnytė su motina Uršule išsivežė nušautą Poviliuką. Tai jau antras žuvęs sūnus, pirmąjį – Petrą –  palaidojo rugsėjį.

Zosė Kavaliukienė su dukra Genute pasiėmė Joną ir Povilą. Turėjo motina keturis sūnus – visi žuvo, kas paguos tokiame varge? Dar kelioms valandoms juos pašarvojo pirtelėje ir Naujametę naktį slapta palaidojo Naubėnų kapinėse.

Paskutinį iš kieme žuvusių – Antaną Kavarską – išsivežė motina. Kur palaidotas – nežinia.

Nesulaukę tėvo, Kazio Žilėno vaikai išėjo ieškoti. Rado jį gaisravietėje, atokiau nužudytą ir sudegintą, o gal sudegintą gyvą. Atpažino tik pagal apatinius rūbus.

Kartu žuvusių kaimynų Kazimiero Dijoko ir Kazimiero Žilėno palaikus sudėjo į karstus ir palaidojo vienoje duobėje Melnikų kapuose. Ir šiandien dar stovi paminklas, tik žūties data neteisingai iškalta (nurodyta 1946 m.).

Gaisravietėje liko su degėsiais susimaišę ugnyje žuvusių vyrų palaikai. Pas Žilėnus užėję Kaladinsko kuopos vyrai, liepė vaikams iš gaisravietės surinkti kūnų dalis, kad žvėrys nenešiotų. Ir vaikai – Jadvyga su Broniumi – degėsiuose rinko tai, kas likę iš žmonių, dėjo į sukaltas dėžutes – karstelius. Naktį atėję Kaladinsko  partizanai, iškasė duobę ir palaidojo.

Kolchozų laikais Kazio Dijoko sodybvietę išarė, čia sėjo avižas, palaidojimo plūgai nesiekė. Vėliau vietą užleido mišku.

Pirmaisiais Atgimimo metais, kun. Alfredui. Kanišauskui dalyvaujant, iš Melnikų kapinių atvežtas geležinis kryžius ir pastatytas kapavietėje. Vietiniai žmonės Jonas ir Voldemaras  Žilėnai aplankydavo kapą, uždegdavo žvakelę, sukalbėdavo maldą, rūpinosi, kad kapo vieta neužaugtų eglėmis.

Čekistai domisi palaidojimais

Po dviejų su puse metų, jau 1947 m. pavasarį, Zarasų apskrities MGB susidomėjo, kur dingo žuvusiųjų kūnai. Apklausta Elena Žilėnaitė paaiškino, kad jos tėvas esąs palaidotas – jis nebuvo „banditas“, su ginklu nekovojo. Kur kiti – ji nežino, nes tuomet buvo Tauragnų areštinėje.

Kvočiama Kazio Dijoko kaimynė Adelė Žilėnienė papasakojo: miškiniai kaiman ateidavo iki įvykio pas Dijoką ir po jo – to nuo kaimynų nepaslėpsi. Kas žuvo ir kur dėjosi jų kūnai – nežinanti. Išplepėjo, kad gaisravietę lankė kaimo gyventojai, kurie, galbūt, žino daugiau.

1947 m. gegužės 13 d. apklausiamas Petras Macijauskas kalbėjo, kad girdėjo šūvius ir matė gaisrą pas K. Dijoką, bet, vengdamas nemalonumų, bijojo ten eiti.  Nėjo ir kitą dieną, kai matė po kaimą vaikštančius kareivius. Saugumiečių tardytojas buvo atkaklus: sakote netiesą, kaip galėjote nematyti nušautų 15–17 „banditų“? P. Macijauskas toliau tvirtino nekėlęs kojos iš namų ir nušautųjų nematęs. Ne ką daugiau pasakė ir kiti tardomi kaimynai.

Vermachto karių pėdsakais

Tą gruodžio naktį Miškiniškėje žuvo ir vokiečių kariuomenės (vermachto) kareivis, vaikščiojęs kartu su Jono Stundžios būriu. Pirmas žinias apie partizanaujančius vokiečius Utenos apskr. NKVD užrašė dar baigiantis lapkričiui. Kaip rašoma operatyvinėje suvestinėje, Balčių miške, bunkeryje, rasti du miškiniai. Jie atkakliai pasipriešino – išmetė lauk bunkerin mestą granatą ir pakrikdė stribus. Paimtas sužeistasis prisipažino, kad gyveno bunkeryje su vokiečiu, kuris išbėgo.

Įvykių dalyviai Jonas Lisauskas, Jonas Ubonis, Pranas Kavarskas įvairiu metu patvirtino P. Sirevičiaus skyriuje buvus du vokiečius. Bronius Žilėnas minėjo, kad tą vakarą buvo užėję Rudolfas ir Fiodoras. Jo sesuo Elena Žilėnaitė, apklausiama 1947 m., sakė: Radelis ir Teodoras. Mano apklausta 1999 m. spalį, ji patikslino: vienas čekas, o kitas – prancūzas.

Pr. Kavarskas, 1945 m. liepos 26 d. tardomas, abu vadino „vokiečiais“, Jonas Ubonis-Karvelis prisimena, kad buvo „vienas vokietis su kulkosvaidžiu ir vienas austrijokas“.

Elena Žilėnaitė tardoma sakė: „Iš K. Dijoko sodybos išbėgo tik vokietis Teodoras ir aš“, bet pridūrė: „kurie nežuvo gaisre, tie žuvo ant kiemo ir jų lavonai gulėjo kieme“.

Vienu metu buvau tvirtai įsitikinęs, kad Teodoras krito kieme (juk, pasak saugumiečių, ant kiemo gulėjo penkių vyrų kūnai, o artimieji pasiėmė tik keturis), tačiau abejones išsklaidė 1998 m. mano užrašytų Jono Lisausko prisiminimų detalė. 1945 m. vasarį, jam esant „kalėjimo ligoninėje“, į palatą atnešė sužeistą „austrijoką“, su kuriuo jis traukėsi iš kariuomenės apšaudomo Kalvių kaimo. Abu be žodžių suprato, kad geriau apsimesti nepažįstamais.

Antrasis vokietis Rudelis (Rudolfas) išgelbėjo, galbūt, ne vieno mūsų partizano gyvybę. Jonas Lisauskas-Žilvitis pasakojo, kad tai buvo nejaunas vyras, patyręs kareivis („kariavęs šešerius metus“). Kalvių kaime jis kulkosvaidžiu dengė atsitraukimą („jis dar rusus paturinėjo. Kiti bėga, lekia, o jisai žingsniukais ramiai eina atsišaudydamas“). Saviesiems pabėgus, vokietis paėmė nešt sužeistą J. Lisauską. Išnešė iš paties kautynių pragaro ir tik sužeistojo prašymu paleido eit patį („jis mane neša, bet plaučiai peršauti, kraujas per burną bėga, o žmogus – ne pagalys, nešt nenaravu. Man, sakau, vis tiek gyvenimo nebėr, tai parodžiau ranka vokiečiui, kad mane mestų ir pats gelbėtųsi“). Šis vokietukas dar kartą padėjo Balčių kaime, prisivijus rusams, tačiau Miškiniškėje jam buvo lemta žūti. 

Pastabos pabaigai

Užbaigiant šiurpios pokario nakties istoriją, norėčiau pabaigai parašyti keletą pastabų. 

Kiek iš viso žmonių žuvo tą naktį? NKVD ataskaitoje kalbama apie 12 sudegusių „banditų“ ir 5 žuvusius kieme. Žinoma, kad prie banditų priskyrė abu žuvusius civilius. 1947 m. saugumiečių apklausta Adelė Žilėnienė minėjo kaiman atėjus 12 „banditų“, kurių dalis žuvo, dalis išbėgo. 1947 m. tardoma Elena Žilėnaitė sakė: „Sudegė gaisre 5–6 žmonės, tai: mano tėvas Žilėnas Kazys, namo savininkas Dijokas Kazys ir 3–4 banditai“.

Ekshumuojant partizanų palaikus, karstuose rasti trijų žmonių palaikų fragmentai. Tikėtina, kad gaisravietėje dar galėjo likti palaikų, tačiau ariant žemę jie buvo išblaškyti. Mano duomenimis, išsigelbėjo: Alfonsas Kliukas (Apkartų k.), Pranas Kavarskas (Pilkenių k.), galbūt vokietis Teodoras. Minėtas Jonas Ubonis-Karvelis išvengė mirties, nuėjęs į Nečeskus ir pavėlavęs ateiti į sutartą vietą. Jonas Lisauskas-Žilvitis tada buvo sužeistas ir priglaustas gerų žmonių. 

Rinkdamas medžiagą, išgirdau versiją, neva Kalviuose sužeistą Joną Lisauską nešė jo bendražygis Jonas Ubonis. Patikslinsiu: mano apklaustas J. Lisauskas pasakojo, kad jį nešė vokietis. Jonas Ubonis, mano apklaustas 1999 m. lapkritį, dalyvavęs Kalvių k. susišaudyme, nesakė nešęs Joną Lisauską.

Atliekant žuvusiųjų įamžinimo darbus, LGGRT centras, išstudijavęs visus šaltinius, konstatavo, kad tada galėjo žūti ir Jonas Asminavičius iš Jakėnų k., kuris, išėjęs partizanauti, tuo metu dingo be žinios. Šiai versijai pritaria ir šių įvykių amžininkė Ona Butrimaitė, paliudijusi, kad pradingus J. Asminavičiui kalbėta, kad jis galėjo žūti pas Kazį Dijoką.

Kaip klostėsi kitų čia paminėtų asmenų likimai?

Skyrininkas Petras Sirevičius-Barzda žuvo nepasiekęs Miškiniškės. Pavasarį, jau pažeistą miško žvėrių, jį surado bandas išginę piemenys. Geri žmonės palaidojo Minčios 1863 m. sukilėlių kapinaitėse. 

Kuopos vadas Jonas Stundžia nelaimingai žuvo 1945 m. vasarą, netyčia peršautas savųjų. Mirė nuo sužeidimo, kovos broliai jį slapta palaidojo Katlierių kapinėse.

Antano Kavarsko brolis Pranas po Miškiniškės tragedijos partizanavo neilgai, 1945 m. liepą buvo sugautas, nuteistas.  

Išleista iš Tauragnų stribyno, Elena Žilėnaitė ryšininkavo Juozo Karlos-Juodalksnio grupei. Turėjo Šešiapūdės slapyvardį. 1946 m. gruodį motina Veronika ir dukterys Jadvyga ir Elena –  suimtos. Išdavė jas mergaitė, kuria partizanai pasitikėjo, nežinodami esant MGB informatore „Vanda“. Nenorėdami išviešinti savo bendradarbės, čekistai E. Žilėnaitę tardė už skarelę, kurią, neva, atėmę iš Kuronų kaimo rusaitės, jai padovanojo partizanai. Laimei, „nukentėjusioji“ atsisakė liudyti prieš Eleną.

Tardytojai spyrė prisipažinti buvus „banditų ryšininke“, tačiau čia didelę nuovoką parodė Veronika Žilėnienė. Liepė  netikėti dukros pasakojimais, mat „nusikalbanti“. Vėliau ir Elena su Jadvyga keitė parodymus, aiškino neturėję nieko bendro su vyrais iš miško.

Po septynių kalinimo mėnesių, Veronika su dukromis sugrįžo į namus pas mažuosius Aldoną ir Bronių. Juodalksnio jau neberado – jis, sukapotas kulkų, dar balandį pakliuvo gyvas Mineiškiemio kaime.

1948 m. gegužę V. Žilėnienė su vaikais išvežti į Sibirą. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje