Sekmadienį kai kas paminėjo tolerancijos dieną, dar vadinama tarptautine diena prieš homofobiją. Išvakarėse, šeštadienį, iškrypėliai mitingavo Vilniuje, ant išniekintų liuteronų kapų prie Santuokos rūmų ir katalikų šventovės – Vilniaus katedros – pašonėje.

Kodėl išvakarėse? O todėl, kad iškrypėliai pasinaudojo šeštadienį Vilniuje vykusia gatvės muzikos diena: juk visiems artistams reikia daugiau žiūrovų. Viskas vyko triukšmingai ir spalvingai, kraipant pasturgalius bei šiaip maivantis. Žodžiu, kaip visada, kai iškrypėliai susirenka pašūkauti apie savo neva pažeidžiamas teises.

Tiesa, bene pirmą kartą žiniasklaida pranešė, kad nemaža dalis praeivių piktinosi iškrypėlių įžūlumu ir agresyvumu. 

Užtat valdžia tuo visai nesipiktino, į tai žvelgė atlaidžiai, galima sakyti – su meile. Taip ir turėjo atsitikti, kai vilniečiai į valdžią išsirinko liberastus. Vilniaus meras Remigijus Šimašius pažadėjo, kad iškrypėliams Vilniuje bus jauku. 

O (čia cituoju tinklapį ldiena.lt) „Lietuvos pederastų ir kitų iškrypėlių Lygos prezidentas Vladimiras Simonko“, kurį, beje, kai kas kažkodėl labai nepagarbiai vadina tiesiog Manka, pareiškė, kad dabar, „paėmę“ Vilnių, jie eis imti Kauną ir Klaipėdą.

Sekmadienį per Lietuvos radiją kalbėjusi Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė, dar trumpai vadinama tiesiog Aušrina Marina, samprotavo, kad galų gale Lietuvoje atsiranda įvairovė, kad reikia gerbti kitokius, kurie irgi yra rinkėjai.

Dėl rinkėjų – čia viskas aišku: socialdemokratė Aušrina Marina gali džiaugtis, kad į Seimą išrenkama iškrypėlių balsais. Gal simboliška tai, kad kadaise ji irgi buvo liberastė. Paskui perbėgo pas socialdemokratus ir į Seimą pateko tik kai aukščiau jos sąraše buvęs Seimo narys tapo europarlamentaru. Aišku, šiai poniai reikia kuo ištikimiau tarnauti iškrypėliams, juk kitų nuopelnų tautai ji neturi.

O dėl įvairovės – ji nuo neatmenamų laikų buvo. Kai kaimai buvo didesni ir visų gyvenimas būdavo kaip ant delno, žmonės visada žinodavo, kad šitam kaimynui nereikia moterų, užtat jam mielesni vyrai, o štai šis kaimynas myli karves ir kitus gyvulius. Bet tie kaimynai savo iškrypimu nesididžiuodavo, o kiti kaimynai į tai žiūrėdavo atlaidžiai, vadovaudamiesi kaimišku supratimu: tu man netrukdai gyventi, o aš – tau.

Bet tai buvo seniai. Dabar iškrypėliai eiti karvių melžti nenori, jiems reikia organizuotis, tam reikia pinigų, todėl reikia garsiau rėkti apie diskriminaciją, nes tada ir Europos Sąjunga, ir žmogaus teisių gynėjais besivadinančios banditų amnestijos organizacijos duos daugiau lėšų, už kurias aktyvistai ne tik galės daugiau linksmybių surengti, bet ir patys linksmiau gyventi.

Beje, Lietuva irgi moka įnašą Europos Sąjungai, o Briuselis tuos mūsų pinigus – Lietuvos iškrypėliams. Bet tai tik tarp kitko, argi mums Lietuvoje tų pinigų reikia? 

Užtat už tuos pinigus galima siekti paversti visą Lietuva dideliais tolerancijos namais. Kas tai yra – tolerancijos namai?

Prancūzijos sostinė Paryžius dabar vadinama meilės miestu. Vienas žodis iš šio pavadinimo išbyrėjo: dar ne taip seniai Paryžius garsėjo kaip laisvos meilės, kitaip tariant, prostitucijos miestas. Tai štai, prancūziškai viešnamis – tolerancijos namai: La maison de tolerance. Tas pavadinimas atsirado po Paryžiaus komunos – tai irgi simboliška. Beje, rusiškai prasmė ta pati: dom terpimosti. 

O štai imunologijoje tolerantiškumas – organizmo nesugebėjimas sintezuoti antikūnius pasipriešinant kokiai nors imunologinei atakai, pavyzdžiui, virusinei infekcijai. Kitaip tariant, jeigu jūsų organizmas nesugeba pasipriešinti gripui – jis yra tolerantiškas. 

Iškrypėliai labai norėtų, kad Lietuvos visuomenės organizmas būtų tolerantiškas – nesugebėtų priešintis iškrypėlių ideologijai, ir visa Lietuva virstų iškrypėlių viešnamiu. Tolerancijos namais.