Skip to content

Partizanų palaikai ramybę surado po 70 metų

Jonas BALTAKIS

Gegužės 17 d., minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, Švedriškės kapinėse perlaidoti trys nežinomi partizanai, žuvę Miškiniškės vienkiemyje 1944 m. gruodžio 28-osios naktį (išsami jų žūties istorija ir aplinkybės aprašytos gegužės 15 d. MI numeryje). Nors kovotojai liko nežinomi ir giminės nedalyvavo, tačiau žmonių, kaip niekad, buvo itin daug. Be vietos parapijiečių, dalyvavo daug buvusių partizanų rėmėjų ir ryšininkų ne tik iš mūsų rajono, bet ir iš gretimų Utenos ir Zarasų rajonų (Miškiniškė, Švedriškė yra trijų rajonų sandūroje), laisvės kovotojų atminimą pagerbė rajono meras Henrikas Šiaudinis ir vicemeras Gintautas Kindurys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro delegacija, vadovaujama centro gen. direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, daugelis kitų žinomų žmonių, gausi karių savanorių komanda. Kaip ir dera, partizanai, kaip kariai, palaidoti su visomis kariškomis tradicijomis. Šv. Mišias aukojo net trys kunigai: Švedriškės ir Salako klebonas Egidijus Vijeikis, Utenos dekanas Henrikas Kalpokas ir Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas.

Pradžia – pernai rudenį

Apie buvusio Miškiniškės vienkiemio kieme palaidotus tąnakt 1944 m. tris neatpažįstamai sudegusius partizanų palaikus vietos gyventojai žinojo, bet sovietmečiu apie tai kalbėjo puse lūpų. Anuomet kapavietė buvo tarp ariamų kolūkio laukų, dabar jau užaugusi mišku. Po 1990 m. tuometis Švedriškės kunigas Alfredas Kanišauskas ir vietos gyventojai ant kapo pastatė metalinį kryžių, kapavietę daugiau nei 20 metų prižiūrėjo Miškiniškės k. gyventojai Valdemaras ir Jonas Žilėnai. Pernai rudenį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) iniciatyva, archeologai atkasė trijų karstų ir palaikų liekanas, juos nuodugniai ištyrė. Nustatyta, kad dviems vyrams nebuvo nė trisdešimties, vienas kiek vyresnis. Dėl vieno žuvusiojo asmenybės beveik neabejojama, bet ji nėra patvirtinta. Mat tas partizanas turėjo tik patėvį, todėl jo niekas ir neieškojo, kitų giminės, tikėtina, buvo ištremtos į Sibirą, ten ir mirė. Perlaidojant, palaikai sudėti į skirtingus karstus, kurie sunumeruoti. Tam, kad atsiradus giminėms, palaikus galima būtų ekshumuoti ir tapatybę nustatyti pagal DNK.

Iš naujo įsimylėkime savo Tėvynę

Gegužės 17-ąją partizanų palaikai Švedriškės bažnyčioje buvo pašarvoti ir atviri lankymui nuo 12 val. Prie karstų, keisdamiesi kas pusvalandį, budėjo savanoriai. Ateinančius į bažnyčią pasitiko tyliai skambančios partizanų ir tremtinių dainos. Daugelis eidami atnešė gėlių. Vainiką padėjo ir atvykę rajono meras Henrikas Šiaudinis bei vicemeras Gintautas Kindurys, gėlių – Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rajono skyriaus pirmininkas Vytautas Gimžauskas. Išlydėta grupė savanorių, kurie su gėlėmis išvyko į Miškiniškę, padėti jas paskutinio partizanų mūšio ir žūties vietoje.

Šv. Mišias aukojo trys kunigai:Švedriškės ir Salako klebonas Egidijus Vijeikis, Utenos dekanas teol. lic. Henrikas Kalpokas ir Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas. Prasmingą pamokslą pasakė Utenos dekanas kun. H. Kalpokas (spausdinama sutrumpintai): „Šiandien palydime šiuos vyrus, kurie 70 metų laukė šios dienos, kad būtų palaidoti krikščioniškai. Sekmadienio skaitinyje Kristus sako – eikite į pasaulį ir skelbkite Evangeliją. Dažnai įsivaizduojame, kad Evangelijos skelbimas priklauso kunigams ar dar kažkam, bet ne mums kiekvienam. O juk šitie vyrai savo kova skelbė pasauliui meilę Tėvynei, meilę artimui. Šiandien mes gyvename laisvoje Lietuvoje, esame savo valstybės kūrėjai. Bet ar savo širdyse prisimename tuos rezistentus, kovojusius už šią dieną?

Palyginimui štai tokia istorija. Skambutis į dusis. Moteris atidaro jas ir mato kitą moterį. Ši klausia – ar tai ji vakar išgelbėjo jos skendusį sūnų? Namuose buvusi kukliai atsakė: taip, bet čia nieko ypatingo, kiekvienas mano vietoje būtų taip pasielgęs. Tačiau atėjusioji atkirto: aš ne apie tai, aš atėjau reikalauti, kad grąžintumėte mano vaiko tuomet dingusią kepurę…

Ar ne taip atrodo šiandien dažnos kalbos apie mūsų valstybę, kurios visada baigiasi kaltinimais kam nors? Pastebime įvairius, net smulkiausius trūkumus, bet užsispyrusiai nematome, kas mūsų tautoje gera. Šiandien, žvelgdami į šiuos tris nežinomų partizanų karstus, ar suvokiame jų pralietą kraują, drąsą, ryžtą, pasiaukojimą? Ar tai ne pagrindas, ant kurio pastatyta mūsų Tėvynės laisvė? Juk ir Evangelijoje yra priesakas – nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Tuomet jie, palikę savo šeimas, namus, tėvus išėjo į nežinią. Vedini meilės artimam, Tėvynei, Dievui. Tegul jų žygdarbis būna mums paskata statyti savosios Tėvynės laisvės rūmą. O Tėvynės laisvė neatsiejamai susijusi su mūsų vidine laisve, kurios mums dažnai trūksta. Gyvename laisvi, o dažnai vis dar nešame vergo grandines, nepajėgdami jų nusimesti. Kažkas kitas turi kažką daryti vardan Tėvynės, tik ne aš. Šių vyrų laisvės troškulys jiems buvo aukščiau už jų gerovę, nes vidinė laisvė šaukė kitam, kilnesniam dalykui…

Stovėdami prie šių karstų prašau jus – nebūkite savo širdyse vergais, vėl įsimylėkime savo Tėvynę. Tuomet visos kliūtys bus įveikiamos, visos nuoskaudos atrodys menkniekiai. Te nebūna šių vyrų kova beprasmė. Neužmirškime, vardan ko jie išėjo ir atidavė savo gyvybes…“

Baigdamas pamokslą, dekanas perskaitė partizanų maldą, rastą vienoje žeminėje. Maldoje meldžiama Dievo grąžinti laisvę Lietuvai.

Prisiminimai

Savo prisiminimais dalinosi Ona Butrimaitė-Laurinėnienė, gyvenanti Kaniūkuose. Ji pati iš Švedriškės krašto, netoliese esančių Jakėnų. Miškuose žuvo trys jos broliai partizanai (paskutiniam buvo vos šešiolika), ji pati kentėjo kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Taip pat kalbėjo partizanų kapavietę daug metų prižiūrėjęs Jonas Žilėnas, Švedriškės bendruomenės pirmininkas Antanas Jurgelėnas, partizanų žūties istoriją ir aplinkybes papasakojo istorikas, kraštotyrininkas ir pokario įvykių metraštininkas Laimonas Abarius. Būtent jis nupūtė archyvų dulkes nuo visų dokumentų apie pokarį Ignalinos, Zarasų ir Utenos rajonuose, užrašė daugybę buvusių partizanų, ryšininkų, rėmėjų ir kitų ano meto liudytojų prisiminimų, kurie sugulė įvairiose knygose.

Rajono meras H. Šiaudinis sakė, kad kai Europai karas 1945 m. gegužę baigėsi, Lietuvoje ir rajone jis dar vyko ištisą dešimtmetį. Dėkojo visiems, išsaugojusiems šią atmintį ir prisidėjusiems prie partizanų perlaidojimo iškilmių, linkėjo, kad tas žiaurus pokaris niekada nepasikartotų.

Iš LGGRTC atvyko visa delegacija: centro gen. direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, centro Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė ir jos pavaduotojas, Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis. Kalbėdama T. B. Burauskaitė sakė, kad svarbu gražiai laisvės kovotojus perlaidoti, bet dar svarbiau jų neužmiršti, lankyti jų kapus, pasakoti apie tuos laikus vaikams.

Renginio vedėjas Rimantas Klimas kvietė kalbėti ir aktyvų Švedriškės bendruomenės narį Joną Biržinį, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rajono skyriaus pirmininką V. Gimžauską. Pats R. Klimas padainavo keletą posmų iš partizanų dainų. Renginyje dainavo ir ignaliniečių vokalinis ansamblis „Iš širdies“ (vad. L. Kuksėnienė).

Amžiną atilsį…

Po visų kalbų atėjo ta šventa valanda – karstus su partizanų palaikais atiduoti šventai kapinių žemei. Juos iš bažnyčios iki kapo duobės išneša savanoriai ir laidotuvių procesija pasuka į šalia bažnyčios esamas kapines. Įspūdis retai patiriamas – iškart nešami net trys karstai. Juos išnešus, nuaidi savanorių šūvių salvė, vėliau, prieš juos nuleidžiant į duobę, nuaidi dar trys salvės – už žuvusius partizanus, už Tėvynę Lietuvą, už tautų vienybę. Prie kapo duobės meldžiasi kunigai, meldžiasi žmonės. Karstai vienas po kito įleidžiami į duobę, ne vienas ant jų užberia saują smėlio, kad žemelė jiems būtų lengva. Sugiedamas Lietuvos himnas, ant bendro kapo pastatomi trys kryžiai. Maždaug po metų LGGRTC čia pastatys tradicinį Vyčio kryžiaus formos paminklą.

Padėkos, diskusijos, dovanos

Pasibaigus sakralinei renginio daliai, tuo jis nesibaigė. Visi pakviesti į buvusią Švedriškės mokyklą, kurioje dabar įrengta bendruomenės salė. Čia suėjimas prasidėjo padėkų ir dovanų teikimų labiausiai nusipelniusiems, saugant partizaninių kovų atmintį ir perlaidojant žuvusius kovotojus. Rajono meras H. Šiaudinis ir jo pavaduotojas G. Kindurys Padėkos raštus įteikė O. Laurinėnienei, Jonui ir Valdemarui (šis dėl sveikatos nedalyvavo) Žilėnams, L. Abariui, J. Biržiniui, Švedriškės bendruomenei ir savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-ajai rinktinei, dovanų teko ir renginio vedėjui R. Klimui. Pluoštą Padėkos raštų įteikė ir LGGRTC gen. direktorė T. B. Burauskaitė, dar kartą visiems padėkojusi už kilnius darbus. Centro padėka už pokario kovų sklaidą atiteko ir „Mūsų Ignalinai“. Apie patriotinio jaunimo auklėjimo stoką pasakojo dar vienas svečias – Zarasų miškų urėdas Rimantas Jurevičius, kurio tėvas buvo mokytojas, partizanų vadas. Svečias renginyje pasigedo jaunimo, mokinių, čia nedalyvavo ir rajono istorijos mokytojai. Jiems mielesnės pusiau sovietinių vadovėlių tiesos apie pokarį, nei gyvos istorijos pamokos. Pasak R. Jurevičiaus, anksčiau mokytojai vaikų akyse buvo autoritetai, pokariu paskui mokytojus į miškus išeidavo ir jų klasės. Ar eitų dabar? Kažin, nes pirmiausia vargu ar eitų ir patys mokytojai…

Po apdovanojimų bendruomenės namuose iki pat saulėlydžio vyko vakaronė, pokalbiai ir diskusijos, žiūrėti du filmai: apie Švedriškę ir apie Želmeniškėje (Prūsijoje) prieš keletą metų vykusį Skrajojančio būrio 22 partizanų žūties paminėjimą.

xxx

Deja, šios gražios iškilmės neapsiejo ir be šaukštelio deguto. Pradžioje buvo planuota ir suderinta, kad partizanai turėtų būti palaidoti bažnyčios šventoriaus kampelyje, tačiau skandalą sukėlė trejetas moterėlių, kalbėjusių esą visos bendruomenės vardu. Viena jų gal 10 min., neleisdama įsiterpti, rėkė į telefono ragelį paskambinusi ir į redakciją. Nenorint eskaluoti konflikto, joms nusileista ir partizanai palaidoti kapinėse. Negana to, perlaidojimo dieną, kaip reikalauja krikščioniškos tradicijos, atvežti karstai su palaikais į bažnyčią įnešti be varpų skambėjimo, o išnešant laidoti tylėjo ir choras. Įtariama, kad čia taip pat tos moteriškės bus „liežuvį“ pridėjusios…

Autoriaus nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *