Skip to content

Šeimos šventė Vidiškėse

MI informacija

Pačiu gražiausiu metų laiku – pavasarį, gegužės vidury, jau pasveikinus Motinas ir laukiant Tėvo dienos, švenčiama Šeimos diena. Šeima – tai trys, kartais – keturios kartos, tai namiškiai, susirenkantys prie bendro stalo, jaukaus židinio ugnelės, kur išklausoma kiekvieno nuomonė, tvyro laimės atmosfera. Tai mamos lopšinė, rūpestingo tėčio glėbys, senelės numegztos kojinės, senelio iš miesto parvežtas kiškio pyragas… Visiems mums reikia šeimos, todėl Šeimos šventė Vidiškių gimnazijoje tapo tradicine, o forma kasmet keičiasi.

Šiais metais didelę gimnazijos bendruomenės šeimyną sudarė nedidelės klasių šeimynėlės, kurios rungėsi įvairiose srityse. Šeimynėlės įsikūrė prie atskirų stalų, glaudžiu ratu jas supo „giminaičiai“, arba sirgaliai. Kiekviena šeimynėlė sugalvojo pavadinimą ir originalų prisistatymą: kūrė filmą, parengė nuotraukų stendą, atliko sportinius triukus, dainavo, grojo gitara ir saksofonu, šoko, deklamavo eilėraščius, raiškiai skaitė, lygino mokyklą ir namus.

Rungtys buvo įdomios, netikėtos. Kadangi mamytės gali viską ir dar daugiau, joms teko įkalti kuo daugiau vinių į „iškovotą“ rąsto nuopjovą. Tėveliai, tik iš tolo matę, kaip žmonos rytais šukuoja ilgakases dukras (kas galėjo pamanyti, kad Vidiškėse tiek daug gražuolių ilgakasių), šį kartą patys turėjo supinti dukrų plaukus į dvi kasas. Senelės žaidė su anūkais – varė, spyrė besipriešinantį kamuolį į futbolo vartus, o seneliai, raitydami ūsą, maitino manų koše anūkėlius. Vaikučiai išbandė sinchroninį šokinėjimą per virvutę. Klasių auklėtojos net ir užrištomis akimis nesunkiai atpažino savo auklėtinius – pažįsta juos kaip savo vaikus, juk ne vienas pūdas druskos kartu suvalgytas, kartu juoktasi, o gal ir verkta. Išaiškėjo, kad geriausiai savo auklėtinius pažįsta Jūratė Šalkauskienė, Lionė Gruodienė, Joana Garnevičienė.

Šauniausia mamyte, kuri staliaus įgūdžiais arba plaktuku įveiktų net ir vyrus, tapo ne viena, bet dvi mamytės – tai tris sūnus auginanti Rita Steponėnienė ir gražuolę dukrą turinti Edita Paslauskienė. Greičiausiai ir tvirčiausiai kasytes supynė trečiokės Evos tėtukas Irmantas Risakovas. Vikriausias anūkėlis pasirodė esąs Emilis Šiaudinis, tiesa, jo senelė buvo ,,truputį skolinta‘‘. Apetitu nesiskundė gimnazistas Augustinas Kazimirėnas, o manų košės jam sočiai davė tikrų tikriausias ,,nuosavas“ senelis. Žinoma, kad tokie seneliai brangesni už auksą – niekam neskolinami, pavydžiai saugomi. Dar prireiks proanūkiams auginti. Juk jaunimas jau dabar daug ką mėgsta daryti poromis. Sinchroninio šokinėjimo dviese per virvutę nugalėtojais tapo 1 klasės gimnazistai Augustė Palenčiūtė ir Modestas Mackevičius (jie ir šokio virtuozai. Pamatęs, kaip scenoje skraidyte skraido šie šokėjai, kokius „špagatus“ ištempti gali Augustė, net Nerijus Juška apstulbtų iš susižavėjimo). Rungčių nugalėtojai sulaukė ne tik karštų katučių, pritarimo ir susižavėjimo šūksnių, bet ir apdovanojimų. Patys aktyviausi gavo kas kamuolį, kas šokdynę, kas balionų.

Pertraukėlėse tarp rungčių dainavo mokytojų kvartetas (Viktorija Bučelienė, Ana Kačanovienė, Paulius Urbonas, Dainius Vaitkevičius), vyresnieji gimnazistai Karolina Subačiūtė ir Aurimas Garnevičius, dainas „Mano kraštas“ ir „Tėvui“ jautriai atliko mokinių mamytės Inga Čiūdarienė, Jūratė Druteikienė, Joana Garnevičienė, Lijana Kazimirėnienė, Rimutė Rutkauskaitė, Sigutė Mudinienė, Rita Steponėnienė.

Gimnazijos šeimynai visą vakarą gražiai vadovavo du mieli vaikučiai – radikaliai įvaizdį pakeitę renginių organizatorė, scenarijaus autorė Viktorija Bučelienė ir mokytojas Paulius Urbonas. Sportines rungtis rengė ir joms vadovavo kūno kultūros mokytojas Gintaras Gruodis, jam talkino mokytoja Ana Kačanovienė.

Šventę pradėjusi daina „Baltoji varnelė“ gimnazijos Talentų konkurso nugalėtoja pirmokė Austėja Garnevičiūtė ją ir užbaigė populiariausia šeimynų daina „Gimtadienis“. Iš renginio ir dalyviai, ir žiūrovai išsinešė gerus direktorės Jūratės Sveikauskienės linkėjimus, pakilią nuotaiką ir teigiamos energijos atsargų, nes šventėje buvo smagu: dalyvių ir žiūrovų – pilnutėlė salė, vyravo draugiškas palaikymas, ne tik noras pačiam nugalėti, mūsų artimiesiems buvo proga atskleisti geriausius savo gebėjimus, mokiniams – ne tik geriau pažinti savo klasės draugų šeimos narius, su jais pabendrauti, bet ir pajusti savo šeimos vienybę, dar ir dar kartą įsitikinti, kokia šaunuolė yra mama ir koks puikus tėtis, o močiutė su seneliu – nepakartojami.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje