Dar žiemą buvo pranešta, kad Lietuvoje pastebėti ir sumedžioti pirmieji iki šiol mūsų kraštuose negyvenę gyvūnai – šakalai, kurie mums buvo pažįstami tik iš filmų. Tai pusiau šuo, pusiau lapė, pusiau vilkas. Labai tikėtina, kad šakalą sutiksime ir Ignalinos miškuose, tad šiandien siūlome žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“, su kuriuo bendradarbiaujame, žurnalisto Aleksandro Valento straipsnį apie šį naują invazinį gyvūną mūsų miškuose.

Redakcija

Lietuvoje į medžiotinų gyvūnų sąrašą įtrauktas paprastasis šakalas (lot. Canis aureus, angl. Golden Jackal), – šuninių (Canidae) šeimos žinduolis. Mūsų regione šakalai pirmiausia pastebėti ir sumedžioti Estijos vakarinėje dalyje, po pusmečio, 2013 m. žiemą, jų sumedžiota Latvijoje. 2015 m. vasarį pasklido žinia, kad šakalas buvo sumedžiotas ir Lietuvoje, Šakių r. Ar šakalai jau pas mus įsikūrė, bus galima atsakyti po naujo medžioklės sezono. Tačiau neginčytina, kad mūsų faunos apgyvendintame areale, Baltijos regione, šakalų jau esama.

Pasak Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojo dr. Egidijaus Bukelskio, Europos mokslininkai, tyrinėjantys paprastųjų šakalų biologiją, ekologiją ir jų invazijos į naujas teritorijas procesą, vieningai sutaria, kad šiai gyvūnų rūšiai pastaruoju metu labai palankios sąlygos plisti.

Plitimas siejamas su visiems puikiai žinomu reiškiniu – globaliu klimato pasikeitimu. Ne klimato šiltėjimu, o būtent – pasikeitimu. Vis dažniau pasitaiko labai šiltų žiemų, tačiau dažnėja ir labai šaltų periodų, neįprastai gausių kritulių. Kaita kai kurioms gyvūnų rūšims pražūtinga, jos nyksta. Tarkim, prieš 3 m. buvo labai šalta, ilga ir gili žiema, kuri taip paveikė Latvijos, Estijos ir šiaurinių Lietuvos rajonų stirnų populiaciją, kad ji iki šiol visiškai neatsistatė. Kitoms rūšims, kurios prie klimato pokyčių lengviau prisitaiko (zoologai tokias rūšis vadina plastiškomis), pakitusios gamtinės sąlygos atveria naujas nišas, kurias plastiškesni gyvūnai ir užima.

„Įvertinant šakalų savybes, klimato kaitos padarinius ir mokslininkų nustatytas šakalų plitimo tendencijas, manytina, kad šakalų kelias pas mus vedė iš Graikijos per Bulgariją, Rumuniją, Moldovą, Ukrainą, Baltarusiją, o iš ten pakliuvo į Latviją bei Estiją. Tokį šakalų plitimo maršrutą pateikia specialistai“, – sakė gamtininkas.

Šakalų atsiradimo Lietuvoje versijos

Kai Estijoje buvo sumedžioti pirmieji šakalai, nuspręsta, kad jie yra pabėgę iš privataus zoologijos sodo ar aptvaro, todėl, nors jų atsiradimo faktas kėlė susidomėjimą, tačiau nebuvo sureikšmintas. Atvejų, kai svetimžemiai gyvūnai pasprunka iš aptvarų arba žmonės atsikrato pabodusių augintinių, pasitaiko. Tai blogai ir neteisėta, tačiau didelės grėsmės vietinei faunai dažniausia nesukeliama, nes atsidūrę laisvėję prijaukinti individai neprisitaiko ir savaime išnyksta. Tikrą sensaciją sukėlė šakalų sumedžiojimas Latvijoje. Šakalų paplitimo plotas apėmė pernelyg didelę teritoriją, kad jų atsiradimą būtų galima priskirti atsitiktinumui, tad versiją apie „naminius“ šakalus teko atmesti.

Latvijoje 2014 m. vyko tarptautinė konferencija, skirta paprastųjų šakalų plitimo į Baltijos kraštus problematikai. Dr. Janis Ozolinis, vienas žymiausių latvių mokslininkų, tyrinėjantis krašto žinduolių ekologiją, paskelbtoje konferencijos medžiagoje teigia, kad šakalų migravimo maršrutas Lietuvos negalėjo aplenkti, tačiau gyvūnas tikriausiai nebuvo pastebėtas, nes Lietuvoje beveik nemedžiojami vilkai. Pirmieji šakalai Latvijoje sumedžioti vilkų medžioklės sezono metu, juos sumedžiojusiųjų teigimu, buvo palaikyti vilkų jaunikliais. Lietuvoje, kai regionui teskiriamas 1–3 vilkų sumedžiojimo limitas ir medžioklės sezonas labai trumpas, vilkų jaunikliai paprastai nelaikomi vertu dėmesio medžioklės objektu.

Kaip atpažinti?

Ne taip paprasta šakalus atpažinti ne tik medžiotojams, bet ir mokslininkams. Kai Latvijoje buvo ištirti pirmieji 4 sumedžioti individai, įtariant, kad jie gali būti šakalai, paaiškėjo, kad šakalai iš jų tik trys, o ketvirtas – šuo. Nors pagal išorinius požymius, dantis, kūno sandarą, visi 4 gyvūnai buvo panašūs. Dar prieš sumedžiojant pirmuosius šakalus Latvijoje, juos 2012 m. užfiksavo vieno gamtos gerbėjo miške pastatytos stebėjimo kameros. Žmogus buvo įsitikinęs, kad mato labai keistos išvaizdos lapes. Todėl šakalų nepastebėjimo atsiradimo versija yra pakankamai įtikinama.

Tarpusavio susižinojimui šakalai naudoja nemažai skirtingų balso moduliacijų, jų stūgavimą galima palyginti su ištęstu, tarsi sulėtintu šuns lojimu, „au“ ir „ou“ garsu, šakalų staugimas primena nenutrūkstantį, besikartojantį „au, au“ garsą, vaiko klyksmą, vaitojimą arba spiegiantį kvatojimą. Iš gyvūnų, kurių garsus pažįstame, šakalų balsai panašiausi į šuns, tačiau nepalyginamai įvairesni.

Nustatyti, ar Lietuvoje jau tikrai įsikūrė šakalai, pakaktų išgirdus jų balsus, jei ir nepavyktų pačių šakalų pamatyti.

Šakalai ir AKM

Dar viena šakalų atsiradimo versija yra susijusi su afrikinio kiaulių maro (AKM) plitimu. Rusijos teritorijose, iš kurių kilo ir paplito AKM, yra šakalų nuo seno apgyvendintos. Tad neatmestina, kad šakalai judėjo iš paskos AKM, kuris „parūpindavo“ jiems lengvai pasiekiamo ir gausaus maisto – šernų ir, ne paslaptis, išmestų kritusių kiaulių gaišenų. Tokiu atveju šakalų atkeliavimo į mūsų regioną maršrutas vestų ne iš pietų Europos, bet iš Vidurinės Azijos ir primintų istoriniuose pasakojimuose atpažįstamą, paskui maro ar karo liniją traukiančias vilkų gaujas. Ši versija turi rimtų spragų vien jau dėl negausios Rusijoje šernų populiacijos. Tačiau keliauti per Baltarusijos teritoriją, AKM pakirsti šernai – lengvai surandamas grobis, galėjo šakalus ir paskatinti.

Kokie bebūtų šakalų atsiradimo Baltijos kraštuose maršrutai ir aplinkybės – laukia nedžiuginantis, tačiau įdomus laikotarpis. Teks medžiotojams „apsispręsti“, ką jie medžioja: vilką, šunį, lapę ar šakalą?

Kol kas atsakymo neturėsime, galbūt atsakymas savaime atsiras rudenį, prasidėjus didžiajam žvėrių medžioklės sezonui, kai, klausydami rujojančių tauriųjų elnių rūstaus baubimo, išgirsime įžūlų šakalų kvatojimą, persimainantį į keistą gyvosios faunos aimaną.