Gegužės 23-ąją, Šv. Mišių auka už gyvus ir Anapilin išėjusius kaimo gyventojus, pradėta Sekminių šventė Meironyse. Mišias aukojo Palūšės parapijos klebonas kun. Gintautas Černius. Gražus ir reikalingas susibūrimas vietiniams – užaugusiems senų, galingų medžių šlamesy, ir įvairias mintis žadinantis atvykėliui, vis dar tikinčiam – jei nors vienas žmogus puoselėja etnografinę tradiciją, ji lieka gyva.

Diena nepagailėjo saulės ir šilumos, todėl sugužėjęs nemažas būrelis svečių, sveikino susirinkusius Sekminių proga, linkėdami smagaus bendravimo ir geros ateinančios vasaros. Seimo narys, kultūros ministras Šarūnas Birutis, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Ignalinos seniūnijos seniūnas Jonas Polito, Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų direktorius Sigitas Žvinys, bendruomenės pirmininkė Irena Lukoševičienė dėkojo meironiškiams už tradicijų puoselėjimą.

Renginio vedėja etnologė Sigutė Mudinienė akcentavo  tradicijų raidą, kurioje nebeliko karvių plukdymo, garsinusio Meironis visame Aukštaitijos regione ir Lietuvoje. Priminė projektines galimybes, kurių dėka gal jau kitoje Sekminių šventėje, ekrane regėsime, kaip šitai darė senoliai…

Svečiai iš Minsko (Baltarusija) – valstybinio dailės ir kultūros universiteto, etnologijos ir folkloro katedros 4 kurso studentų kolektyvas „Strala“ (vad. Evelina Ščadrina) pristatė apeigines laidotuvių ir baltarusių liaudies dainas bei žaidimus. Susirinkusiųjų miniai gaivos ir pavasariškos nuotaikos pliūpsnį dovanojo liaudiškos muzikos kapela iš pa Utenas „Gija“ (vad. Kęstutis Čiauška).

Meironų Sekminės visada garsėjo tradicine kiaušiniene iš 100, gal ir daugiau, kiaušinių. Šiais metais organizatoriai pamiršo esminį akcentą tradicinio patiekalo ruošimui – visų susirinkusių palaikymą ir smagų vaikų krykštavimą prie keptuvės. Nacionalinio parko darbuotojai tyliai iškepė kiaušinienę su prekybos centro prieskonių mišiniu, net nemąstydami, kaip tai darė mūsų senoliai.

Suprantama, Sekminės Meironų bendruomenei – tikra šventė, bet svečiui, ieškančiam protėvių tradicijų puoselėjimo regione, lieka nejauku. Dar šventės išvakarėse, iš kito apskrities krašto paskambinę kolegos žurnalistai, džiūgavo – o, Meironys, Sekminės, berželių bromos, karvių plukdymas, „Čiulbutės“ sutartinės… Kaip tau pasisekė.

Ir kuomet savo sveikinimo kalboje, europarlamentaras V. Mazuronis mestelėjo, kad nebūtinos tos karvės, emocijos šių eilučių autorei, kaip kuolu trinktelėjo į galvą. Gal mūsų tautai jau nieko daugiau nereikia, tik pigaus kičo, vartotojiškų pasėdėjimų, kokie dažnai vyksta daugelyje bažnytkaimių? Be pagarbos praeičiai, kultūros istorijai, protėvių atminimui?

Labai lengva išspardyti senąją dvasią iš muziejų, kaimų, piliakalnių, net ištisų kartų atminimo. Kuo pakeisim atvertą tuštumą? Ką perduosime jaunimui, kai viso pasaulio civilizuotos valstybės neriasi iš kailio dėl savo tautinio identiteto išsaugojimo, moka milžiniškus pinigus vardan senovės tradicijų ir eksponatų puoselėjimo.

Aukštaitijos regionas ypatingas etnografine praeitimi, sankloda. Į Meironų Sekmines suvažiuodavo visos Lietuvos žiniasklaida, užsieniečiai. Gal atsakingiems darbuotojams verta atmerkti akis ir parašyti projektus, kuriuose išliktų vietos gyvoms karvėms, neprarastų savo svarbos Sekminių beržo galia, ritualinės apeigos, visa, kas sakralu lietuvio širdžiai, ir kartu, patrauklu Europos ar pasaulio turistams.

Sako, kad kaime dar yra viena karvė. Kodėl organizatoriams pristigo ugnelės ją nuprausti, iššukuoti, vainikuoti ir nuplukdyti… Ne kaip savo buvimą – pasroviui, o kaip patrauklią tradiciją, pagarbą senajai lietuvio buičiai.

Nuostabus etnografinis Meironų kaimas. Grožis dūšioje netelpa. Gamta alsuoja senove, o gatvės ilgumas… Prisilieti prie medžio kamieno ir šnara jis tau amžių išmintį, liūdesį, godas. Prie šimtamečio pajauti savo žmogiškos būties trapumą  ir suvoki, jei, žmogau, nesugebėsi išsaugoti tokių šventovių, su jomis ištirps lietuvių tauta. Paskęs palaipsniui globalizacijos sraute, negrįžtamai. Ar sau atleisi?     

L. Raginytės nuotr.