Ignalinos rajono „Padysnio“ medžiotojų būreliui priklausantys medžiotojai išsiskiria kaip netradicine veikla užsiimantys ir drąsiai stereotipus laužantys gamtos mylėtojai. Kad šie medžiotojai labai aktyviai bendradarbiauja su vietos bendruomene ir ją palaiko tiek moraliai, tiek materialiai – jau rašėme ne kartą. Bet, kad eidami į medžioklę ant peties jie nešasi ne tik šautuvą, bet ir fotoaparatą ar videokamerą – daugeliui naujiena.
Turbūt perskaitę pirmąsias eilutes dauguma medžiotojų nusišypsos, tačiau pamatę bent kelias medžiotojų fotografijas – tikrai susimąstys. Žvelgiant į medžiotojų užfiksuotus kadrus, tampa akivaizdu, kad šie žmonės aplink save pastebi daugybę mažų gražių dalykų, kuriais nuoširdžiai dalijasi su kitais. „Padysnio“ vyrams medžioklė – tai ir gražių kadrų medžioklė.
Derėtų būti iki galo atviriems ir pripažinti, kad daugelį nepaprastai svarbių dalykų, kaip beje ir šį, į dienos šviesą ištraukė minėto būrelio metraštininkė, būrelio vadovo Gintaro žmona, Jolanta Šalnienė, dirbanti Meikštų bibliotekoje.
Idėjos autorė
„Jau penkerius metus Meikštų biblioteka bendradarbiauja su „Padysnio“ medžiotojų būreliu. Rengiam bendrus susitikimus, organizuojame renginius, parodas, medžiotojai nuolat dovanoja bibliotekai knygų, remia renginius. Betarpiškai bendraudama su medžiotojais ir žinodama apie kiekvieną jų žingsnį, laimikį, pastebėjimą, atradimą bei problemas ir rūpesčius, nesunkiai sudėlioju rebuso dėliones ir gaunu atsakymą. Žinojau, kad mūsų vyrai mėgsta fiksuoti gamtą ar medžioklės įvykius, ne kartą tai dariau ir aš pati, keliaudama kartu su jais, todėl nusprendžiau visa tai kažkaip apibendrinti, įvertinti. Sugalvojau organizuoti nuotraukų parodą-konkursą „Medžioklė mūsų krašte: tradicijos ir ypatumai“ ir pakviečiau medžiotojus dalyvauti. Konkurso tikslas – parodyti visuomenei įvairiapusę medžiotojų veiklą ir sulaužyti stereotipus, kad medžiotojas į mišką eina tik medžioti. Nuotraukų sulaukta daug. Visos labai gražios ir įdomios. Parodai atrinkta net 50. Todėl buvo sunku nuspręsti, kurios gali tapti konkurso nugalėtojomis“, – pasakoja Jolanta.
Visas parodoje dalyvavusias nuotraukas idėjos autorė suskirstė į temas: būrelio fazanų medžioklės, būrelio renginiai, renginiai, organizuojami kartu su biblioteka, trofėjai, medžiotojų šunys, nuostabūs gamtos vaizdai ir reti kadrai, kuriuos užfiksavo medžiotojų kameros.
„Kalbėdama su medžiotojais, domėjausi, kaip jie spėja ir medžioti, ir fotografuoti. Tarkim aš pati labai mėgstu medžioklę kaip stebėtoja, su fotoaparatu, bet į žvėrį aš tikrai nešausiu. Dauguma kalbintų medžiotojų tvirtino, kad pamatę gerą, kadro vertą vaizdą, pirmiausia griebiasi fotoaparato, o ne šautuvo. Medžioklė medžiotojui – tai ne tik šūvis, ir nebūtinai reikia ką nors nušauti. Tai malonus laiko leidimas įvairiomis formomis. Svarbu ir pamatyti, ir pasigrožėti, o tada, jeigu turiu reikiamą aparatūrą ir apšvietimas tuo metu tinkamas, nufotografuoti arba nufilmuoti. Visais atvejais medžioklėje labai svarbus pats akimirkos fiksavimas. Fotografijos – savotiški medžiotojų trofėjai. Patikėkite, pagauti gamtoje gerą kadrą – neeilinis gebėjimas, vertas dėmesio ne mažiau nei įspūdingi ant sienos kabantys trofėjai. Ir abu šie pomėgiai, jei rimtai jiems esi atsidavęs, reikalauja ne tik gebėjimų, bet yra nepigūs.
Dauguma medžiotojų, kaip ir aš pati, vertiname patį buvimą gamtoje, nes tai tiesiog nuo vaikystės įaugę į kraują. Beje, mūsų medžiotojai dažnai praktikuojasavotišką fotomedžioklę ir su šeimomis – susikrauna mantą ir važiuoja į mišką. Svarbiausia – pasiimti visus reikalingus fotoaparatus. Puikiai apylinkes pažįstantys medžiotojai, taip pat žinantys nepaprastai įspūdingų vietų, kur tikrai neužklysta galvas pametę turistai, sugeba išvykas su šeimomis paversti neeilinėmis atrakcijomis ir, žinoma, sumedžioti unikalių kadrų.
Kalbant konkrečiai apie žvėrių fotografavimą, pirmiausia reikia turėti medžiotojo gyslelę ir daug žinių. Čia viskas, kaip ir medžioklėje, priklauso nuo sumanumo ir laiko. Jei turi laiko, išlauksi, kol žvėris ateis – spėsi pagauti bei įamžinti kadrą. Tokia fotografija – lygiai tokia pati medžioklė: gali sėdėti bokštelyje ir laukti, kol žvėris ateis pats arba gali sėlinti paskui jį. Pasirenki palankų vėją ir sėlini… Tada gali padaryti nuotraukų stambiu planu. Tačiau bet kokiu atveju reikalingi geri teleobjektyvai. Teko kažkur skaityti, kad fotografai yra padarę nerealių fotografijų, tačiau jie miškuose ir gyvena. Vaikšto kasdien po dvylika valandų miške ir ieško žvėrelio, kurį galėtų nufotografuoti. Fotografija tokiems žmonėms yra pragyvenimo šaltinis, o mums visiems – tiesiog hobis. Ir tai, ką mes visi drauge sugebėjome užfiksuoti ir padaryti, yra tiesiog nerealu“, – džiaugiasi medžiotojų metraštininkė Jolanta.
Ir nors konkursas jau baigėsi ir nugalėtojai apdovanoti, Meikštų bibliotekos lankytojai ar bet kurie kiti rajono smalsuoliai dar tebeturi galimybę apžiūrėti parodą. Į parodos pristatymą gausiai susirinkę medžiotojai aptarinėjo ir balsavo už įdomesnius kadrus. Nors ir keista, tačiau ir medžiotojų, ir nieko bendro su medžiokle neturinčių žmonių nuomonės sutapo. Nuspręsta, kad kiekviena nuotrauka yra savotiškai įdomi ir meniška, o parodos tikslas pasiektas ir dar daugiau… „Visi pamatė, kad medžiotojai moka ne tik medžioti, bet ir stebėti gamtą, padėti gyvūnams žiemą, dalyvauti įvairiuose renginiuose, tvarkytis savo būrelio plotuose. Nuspręsta ir kitais metais rengti panašią parodą, o medžiotojai pažadėjo visada su savimi turėti fotoaparatą. Buvo paskelbti ir atminimo dovanėlėmis apdovanoti aktyviausi dalyviai“, – teigė parodos organizatorė. Akivaizdu, Jolantos šūvis – šimtaprocentinis. O medžiotojams fotografams belieka palinkėti: nei tauko, nei plauko… ir unikalaus kadro.
„Padysnio“ medžiotojų būrelio nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!