Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sergamumas parazitų platinamomis ligomis išaugo beveik keturis kartus. Pagrindiniai ligų pernešėjai yra erkės. Jų šeimininkais gamtoje gali būti daugiau kaip šimto rūšių gyvūnai – žinduoliai, paukščiai, ropliai. Erkių pernešamos ligos: afrikinis kiaulių maras, anaplazmozė, erlichiozė, riketsiozė, babeziozė, erkinis encefalitas, Laimo boreliozė, piroplazmozė. Veiksniai, darantys įtaką erkių paplitimui ir gausumui: klimato kaita (turbūt svarbiausias veiksnys), paukščių migracija, gyvulininkystės ir žemės ūkio produktų gamybos sistemos pokyčiai, egzotinių ir laukinių gyvūnų rūšys, žmonių migracija.

Sprendžiant iš mokslininkų pateikiamų faktų, dabar Europoje vyrauja šiltesnis ir drėgnesnis klimatas nei prieš dešimtmetį. Manoma, kad 2080 m. Europoje vyraus tropinis klimatas.

Babeziozė dažniau pasitaiko Europos vidurio zonoje, Ukrainoje, Kaukaze, Baltarusijoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Amerikoje ir Lietuvoje. Daugiausia susirgimų būna pavasarį, kada iš po žiemos sujudusios alkanos kraujasiurbės erkės puola šunis ir kitus gyvūnus, siurbia jų kraują.

Vasarą susirgimų mažėja, o rudenį erkės vėl puola siurbti kraują, tačiau susirgimų būna mažiau nei pavasarį. Dažniau serga medžiokliniai šunys ir tie, kurie dažnai laksto krūmuose ar pievose, kur yra erkių. Šunų elgesys yra glaudžiai susijęs su patologiniais pokyčiais organizme, todėl gyvūno elgsenos stebėjimas yra ypač svarbi šunų ligų diagnostikos dalis. Gyvūnų išorė ir pasikeitęs elgesys leidžia įtarti, kartais tikrai pagrįstai, ligą ankstyvose jos stadijose ir pradėti tinkamą gydymą.

Kur galima sutikti erkių?

Erkės paplitusios visur – įsisegti gali ir Laisvės alėjoje. Labiausiai jos mėgsta drėgnas apytamses vietas, pavyzdžiui, lapuočių miškus. Daug jų savo aukų tyko miško takelių pakraščiuose, krūmynuose, jaunuolynuose, aukštoje žolėje. Kraujasiurbių erkių dažnai pasitaiko ir miesto kiemuose, žolėje ar krūmokšniuose

Ligos

Daugelis šunų augintojų bent kartą yra girdėję nerimą keliantį žodį – „babeziozė“ (piroplazmozė). Šią ligą skelia pirmuonys, mėgstantys parazituoti augintinių raudonuosiuose kraujo kūneliuose –eritrocituose. Įkandimo metu babeziozės sukėlėjai patenka į šuns kraują, ten bręsta, puola eritrocitus, rydami jų citoplazmą ir juos ardydami. Persirgęs gyvūnas įgyja šiokį tokį imunitetą ir gali pradėti platinti ligą (jei jam įsisiurbs kokia sveika erkė, pritrauks ligos sukėlėjų).

Kas būna, kai šuniui įkanda apsikrėtusi erkė? Pirmas 10–21 dieną šuniui vizualiai nieko nebūna – tai vadinama inkubaciniu laikotarpiu. Pati liga būna žaibinė, ūmi arba lėtinė. Jos požymiai: 2–3 dienas išsilaikanti aukšta temperatūra (41–42 laipsniai), apatija, bendras silpnumas, apetito netekimas, svorio netekimas, raumenų drebulys, padažnėjęs, pasunkėjęs kvėpavimas, padažnėjęs širdies darbas, blyškios ar geltonos gleivinės (dėl anemijos bei hemolizinės geltos), rausvai rudas šlapimas ar net kavos spalvos (suirusių eritrocitų išsiskyręs hemoglobinas pasišalina su šlapimu), kartais šuo vemia, negali pasituštinti arba kaip tik viduriuoja, išmatos būna labai tamsios, esant lėtinei eigai, vidurių užkietėjimas kaitaliojasi su viduriavimu, sutrikusi kraujo apytaka ir galūnių bei galvos edema, koma.

Babezioze sunkiau serga seni ar nusilpę šunys. Negydomi gyvūnai gali gaišti dėl besivystančio širdies bei kvėpavimo nepakankamumo. Laiku suteikus veterinarinę pagalbą prognozė gera. Tiesa, visiškai išgydyti šunį sunku, net ir nebesant parazitų, organizmas kartais sukelia netikrą aliarmą, kai imuninės ląstelės ima naikinti savus audinius (babeziozė pasikartoja, kai šuo patiria stresą, prastai maitinamas ar suserga infekcine liga).

Kita šunų nelaimė – boreliozė arba Laimo liga. Ją sukelia spirocheta. Pagrindinis simptomas, nors nebūtinai visada pasireiškiantis, raudonis įkandimo vietoje, atsirandantis praėjus savaitei po užsikrėtimo ir išliekantis iki 30 dienų. Sirgdami šia liga šunys dažnai: šlubuoja, ištinsta jų sąnariai, būna apatiški, praranda apetitą, bakterijos sukelia uždegimus, kvėpavimo sutrikimus bei inkstų ar kraujotakos nepakankamumą. Liga gydoma antibiotikais. Lietuvoje nustatoma retai.

Apsauga nuo erkių

Jokios 100 proc. apsaugančios priemonės nėra. Kas geriau, o kas blogiau – aktyviai diskutuojama. Parvedę iš pasivaikščiojimo, visada apžiūrėkite šuns kailį. Apsaugai nuo erkių galima naudoti ir įvairias priemones, kuriomis prekiaujama.

Purškiamieji preparatai saugo tam tikras kūno vietas ir veiksmingi 2–3 dienas, kartais savaitę. Dažniausiai jais šuo purškiamas 1–2 kartus per savaitę.

Lašeliniai preparatai veiksmingi apie mėnesį. Lašinti juos reikia ne ant kailio sprando srityje, o ant odos, praskleidus šuns plaukus. Jei gyvūnas labai gauruotas, reikia ant sprando iškirpti nedidelį lopinėlį gaurų, nes vaistai pradeda veikti tik įsigėrę į odą ir patekę į kraują. Erkės vaikšto po kailį, gali įsisiurbti, tačiau paprastai įsisiurbusios žūva nespėjusios suleisti pakankamo kiekio sukėlėjų.

Antkakliai veikia apie 4–8 mėnesius – visą sezoną. Šios priemonės veiksmingiausiai nuo šuns nubaido blusas. Erkės gali įsisiurbti, bet šuns oda tampa neskani ir net nuodinga kraugerei: ji žūva, nespėjusi suleisti nuodų. Vėliau sudžiūva ir nukrenta.

Jei jau erkė įsisegė…

Erkę reikia ištraukti kuo greičiau, nes jei ji užsikrėtusi kokia liga, kuo ilgiau bus įsisegusi, tuo daugiau užkrato gaus šuo. Traukiamos erkės negalima tepti druska, aliejumi ar kitais riebalais, nes patepus ji pradės dusti ir į kraują paleis daugiau seilių, kuriose gali būti sukėlėjų. Erkę galima ištraukti rankomis ar pincetu, tam būna ir specialių aparačiukų. Traukdami erkę ją suimkite prie pat šuns odos ir atsargiai sukite prieš laikrodžio rodyklę. Nerekomenduojama jos traukti per jėgą, kadangi odoje gali likti erkės „galvutė“. Tačiau jai likus, paprastai, ji išpūliuoja iš gyvūno odos.

Atminkite, vakcinos (skiepo) nuo babeziozės nėra.