Jau seniai turime išsirinkę šalies nacionalinį paukštį – baltąjį gandrą, o žvejai neseniai nacionaline žuvmi išrinko lyną. Ornitologai, matyt, kada nors rinks maloniausiai giedančių, čiulbančių paukščių dešimtuką. Įvairūs dešimtukai labai populiarūs bemaž visose gyvenimo srityse. Jeigu bus renkamas minėtas dešimtukas, tai mano Ažušilės kaimo sodyboje keletą šimtų metrų spinduliu peri ne mažiau kaip 5–7 paukščių rūšys – pretendentės į būsimą čiulbuonėlių dešimtuką. Trumpai norėčiau supažindinti su būsimais pretendentais.

Manau, kad daugelis pirmąją vietą atiduotų lakštingalai. Deja, mano sodyboje jau keleri metai, kai lakštingalos negyvena. Manyčiau, kad ir jų populiacija šalies mastu mažėja. Gal kalti Maltos medžiotojai, kuriems visi bemaž praskrendantys ir žiemojantys sparnuočiai, nežiūrint dydžio, yra pageidaujamas laimikis.

Lakštingalą puikiai pavaduoja juodgalvė devynbalsės, kurios fleitos giesmė tiesiog nuostabi. Nemaža dalis ornitologų labiau vertina jos, nei lakštingalos giesmę. Ir aš jai skirčiau pirmąją vietą. Tik mažas trūkumas – jos giesmė labai trumpa. Neseniai užtikau didelę nuostabą keliančią naujieną, kad nelaisvėje ją galima išmokyti pamėgdžioti žmogaus žodžius. Tai unikalus atvejis šiai sparnuočių grupei. Beje, jos genčiai priklauso ir sodinė devynbalsės, kurios giesmė gana graži, kaip labai skubančios pleputė. Ji nuolat peri sodybos želdiniuose. Aptinkamos sodyboje ir likusios trys rūšys devynbalsių: rudoji, kuri bene dažniausia visur paplitusi, raiboji, kuri tik kartą perėjo pas mane, ir pilkoji, kuri, atrodo, nenori perėti sodyboje – tik atskridusi pagieda ir dingsta. Jos giesmė bene prasčiausia iš visų devynbalsių. Ji labiau miestietė, didelių gyvenviečių gyventoja.

Manau, į dešimtuką turėtų patekti ir labai malonus ausiai volungės švilpavimas, kuri nuolat peri sodybos prieigose. Be abejo, pretendentais būti dešimtuke yra dvi rūšys strazdų – strazdas giesmininkas ir juodasis strazdas. Jie mane savo giesmėmis labiausiai džiugina, tik nelabai malonu kai įninka į braškių ežias. Daugiausia nemalonumų kitose sodybose, kolektyviniuose soduose pridaro smilginiai strazdai. Keista, bet mano sodyboje jie reti svečiai.

Būnant kiemo teritorijoje galima išgirsti trijų pečialindų giesmių. Tik ankstyvosios pečialindos giesmė, primenanti kikilio, galėtų bandyti prasimušti į dešimtuką. O pilkoji pečialinda galėtų pretenduoti kaip ilgiausiai giedantis giesmininkas – nuo kovo iki spalio. Dešimtuke, be abejonės, turėtų būti ir tošinukės giesmė – viena didžiausių improvizatorių tarp visų paukščių, gyvenančių Lietuvoje. Vokiečiai jai  yra davę vardą – geltonoji  pašaipa. Ji beveik kasmet sodyboje  trumpai  pagieda, bet perėti nelieka. Garantuota vieta sąraše karetaitės giesmei. Sunku patikėti, kad iš tokio mažo paukštelio, kaip upelis, liejasi galinga giesmė. Ji gyvena ištisus metus retkarčiais užgieda net viduržiemį, pasislėpusi žabų krūvose, šabakštynuose. Vokiečiai taikliai ją yra pavadinę – patvorių karaliumi. Sodyboje gyvena nuolat, rudenio žiemos laike neretai įlenda į ūkinius pastatus. Nepaminėjau vieno populiauriausių mūsų sparnuočių – varnėno giesmės. Manau, kad ir jo giesmė gali realiai pretenduoti patekti į garbingą vietą dešimtuke. Deja, mano sodyba per sausa, mažai sliekų, nelabai palanki buveinė jaunikliams penėti.

O kur dar vieversio giesmė, kurios taip laukiame anksti pavasarį? Man labai patinka ligutės giesmė, kuri pradeda giedoti viena pirmųjų. Dar reikėtų paminėti karklinę meldinukę, kurios giesmė gana graži. Juolab nedaug yra pas mus paukščių, kurie giedotų naktį. Ji gyveno už dviejų kilometrų nuo sodybos.

Taigi išvardinau gana nemažą būrį sparnuočių, kurių giesmės galėtų pretenduoti  į dešimtuką. Nežinau, ar plati visuomenė galėtų dalyvauti tame konkurse, jei jis būtų paskelbtas. Nors mūsų šalyje daug paukštelių mylėtojų, bet laukinių sparnuočių žinovų ir skiriančių jų giesmes tikrai nedaug atsirastų.