Skip to content

Nusipelnęs būti šaukiamas Tėvu

Lina RAGINYTĖ

„Mielas Tėveli, tavo stiprybė nugali viską, tavo meilė sušildo jausmus  tų žmonių, kurie tave brangina – nes brangini ir Tu mus“.

Šiais keliais vaiko žodžiais pasakyta tiek daug. Juose telpa visas gyvenimas. Gal nebūtų per daug nuostabos, jei tai būtų darnioje šeimoje augančio vaiko žodžiai, skirti juo besirūpinančiam tėvui. Bet kai žinai, kad šie žodžiai skirti vyrui, kuris pašventė savo gyvenimą netekusiems biologinio tėvo globos ir meilės vaikams, jie įgyja visai kitokią prasmę ir svarbą. Visuomenėje dar labai atsargiai ir jautriai žiūrima į vyrus, pasiryžusius pelnyti Tėvo vardą, besirūpinant, auklėjant, ugdant ir mylint likimo išblaškytų porų vaikus, gyvenančius tik su motinomis. Tai taip pat didžiulė atsakomybė, o ką jau bekalbėti apie žmogų, kuris savo gyvenimą sąmoningai pašventė ir tėvo, ir motinos globos, šilumos ir meilės netekusiems vaikams… O kai kam pasisiekė. Mamertas PAPŠYS jau dešimčių vaikų širdyse ir lūpose nusipelnė būti šaukiamas Tėvu.

Neseniai Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centre (toliau – Centre) viešėjęs Seimo narys, kultūros ministras Šarūnas Birutis prisipažino maloniai nustebęs ir džiaugėsi, kad Lietuvoje  yra tokių paprastų, šiltų, atsidavusių ir dirbančių iš pašaukimo žmonių. Tądien su darbo vizitu lankęsis Didžiasalyje Š. Birutis, kartu su padėjėja Milda Dikmoniene spėjo aplankyti visas seniūnijoje esančias įstaigas bei pasidalinti įžvalgomis su MI.

„Liaudyje yra sakoma, kad niekada gerų žodžių nebus per daug. Yra ir kitas gražus posakis: ne tas yra tikras tėvas, kuris naujai gyvybei davė pradžią, o tas, kuris vaiką užaugino ir gyvenimo skrydžiui įdavė sparnus.  Įsitikinti  netrukome,  toks tėvas gyvena Lietuvoje, Rytų Aukštaitijoje, tai – Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centro direktorius Mamertas Papšys.

Iš nesuvaidintų veiksmų, judesių, žodžių sekos, tarsi mozaika susidėlioja tėvo Mamerto paveikslas, kaip daugelio vaikučių globėjo, priglaudusio ištroškusio tėviškos meilės galvelę. Žmogus duodantis, o ne imantis. Darbus dirbantis iš meilės. Laikas bėga nenumaldomai. Štai pavasario žydėjimą keičia nerūpestingas birželis, pasipuošęs Tėvų švente. O mes vis skubame, vejami nuolatinės rutinos, nesibaigiančių darbų. Įsiklausykime minutėlę… Ar dar begirdime plakančią širdį? Ar dar bejaučiame šalia tyliai ir kantriai dirbantį?“, – kalbėdamas apie M. Papšį, centro direktorių, sakė ministras Š. Birutis.

Centras – vaikų namai 

Didžiasalis nuo rajono centro Ignalinos nutolęs 40 km į rytus. Miestelyje nuo 1974 m. veikusi statybinių medžiagų gamykla, kurioje dirbo apie 1200 žmonių, 1995 m. nutraukė savo veiklą. Kartu su įmone apmirė ir miestelio, kuriame tuo laiku gyveno apie 3000 žmonių, gyvenimas. Neturintys darbo didžiasaliečiai pusvelčiui pardavinėjo butus, važiavo gyventi kitur, kiti, negalėdami jų parduoti, įsiskolinę už komunalines paslaugas, paliko juos likimo valiai. Pigius butus Didžiasalyje ėmė pirkti asocialūs asmenys, iki tol gyvenę Vilniuje ir kitur. Nedarbas palietė beveik kiekvieną šeimą, o jose augo vaikai.

Rajono savivaldybė, susirūpinusi katastrofiška socialine situacija, bandė spręsti šią problemą. Didžiasalio gyvenvietėje iki šiol nebuvo įstaigos, galinčios padėti padidintos rizikos grupių šeimoms. Atsirado būtinybė surasti laikiną prieglobstį nuo 3 iki 16 metų amžiaus vaikams, suteikiant jiems pastogę, maitinimą ir priežiūrą.

Įgyvendinant socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programą, 1998 m. buvo įkurtas Didžiasalio laikinos vaikų globos centras, savo veiklą pradėjęs lapkričio 16 d. Tada apsigyveno pirmieji 16 vaikų.

2009 m. sausį globos namai įsikūrė naujose, erdviose patalpose. Centro bendruomenė – vaikai ir darbuotojai – viena didelė šeima. Nepriklausomai nuo to, kokį darbą jie dirba, stengiasi padėti vaikams, parodydami jiems supratingumą, meilę, rūpestį, pasidalydami jų liūdesiu, sumišimu ir kitais sunkiais išgyvenimais,  pasidžiaugdami kartu su vaikais džiugiomis akimirkomis. Centre dirba 26 darbuotojai. Iš jų  – 6 socialiniai darbuotojai, 11 socialinių darbuotojų padėjėjų, psichologas, slaugytoja ir kt. Nuo Centro gyvavimo pradžios pagal Vaiko laikino apgyvendinimo registravimo žurnalą, Centre buvo apgyvendinta 330 vaikų. Šiuo metu Centre vaikų globos grupėje yra 29 globotiniai, o vaikų dienos grupėje – 15 vaikų iš dešimties Didžiasalio seniūnijos socialinės rizikos šeimų. Centre vaikai apgyvendinami nuo pat gimimo iki 18 metų arba ir vyresni, kol mokosi vidurinėje mokykloje.

Centro globotiniai gyvena šeimynų principu. Šeimynos „butą“ sudaro 4 kambariai, bendras poilsio kambarys, virtuvėlė, rūbinė. Vaikams sudaroma galimybė patiems savarankiškai skalbtis rūbus skalbyklėje, gamintis maistą virtuvėlėje. Šeimynos vaikai turi savo „mamą“ – socialinę darbuotoją. Šeimyna sudaroma brolių seserų neišskyrimo principu. Mokyklinio amžiaus globotiniai lanko Didžiasalio ,,Ryto“ gimnaziją, ikimokyklinio amžiaus – Ignalinos „Šaltinėlio“ mokyklą.
Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centras turi tinkamas sąlygas vaikų užimtumui organizuoti. Yra sporto salė, kurioje gausu įvairių sportinių priemonių: biliardo, teniso stalai, kamuoliai šokinėjimui, taikiniai, treniruokliai ir kt. Yra kompiuterių klasė bei šokių salė. Centras turi visas sąlygas vaikų pagrindiniams poreikiams tenkinti.

Direktorius – Tėvas

Kaip sakė ministro Š. Biručio padėjėja, sunku paaiškinti žodžiais tą jausmą, kokį patiri būdamas tuose namuose, bendraudamas su jų gyventojais. Ir visa tai nesuvaidinsi, nesukursi dirbtino pasirodymo prieš kažką. Smagu ir keista tai, kad visur jaučiama ilgamečio centro vadovo Mamerto Papšio ranka. Pasodintas vaikams sodas, iš akmenų išmūrytas lauko židinys, pavėsinės, kalneliai, gėlynai, viduje – rankų darbo dekoracijos, gražiausias gyvenimo akimirkas iliustruojančios nuotraukos, galybė padėkų ir apdovanojimų – visai kaip namuose. Ir visa tai – paties Mamerto ir vaikų rankų darbas. Šis žmogus ne tik varto popierius ir susirašinėja su įvairiomis svarbiomis institucijomis, vykdydamas įvairius svarbius projektus ir kitą ūkinę veiklą, bet visą laisvalaikį leidžia ir dirbdamas, ir pramogaudamas su vaikais.

Direktoriaus pavaduotoja Audronė Petrovienė ir juokais, ir rimtai sako: „Labai stipriai pagarba ir reikalingumas direktoriui M. Papšiui – Tėvui ypač išryškėja ir sustiprėja, vaikams pradėjus savarankišką gyvenimą. Jie tada jau drąsiai į jį kreipiasi Tėve, nes jis – vienintelis jiems žinomas suaugęs žmogus, kuriam jie gali bet kada paskambinti, paprašyti pagalbos, patarimo, pasidžiaugti, o kartais tiesiog ramiai pasišnekėti“.

Šis straipsnis turėjo „gimti“ dar 2011 m. antroje pusėje, tačiau likimas nepanoro, kad taip nutiktų. Tada pati lankiausi globos namuose, bendravau su Mamertu, su vaikais, viską apžiūrėjome, tačiau… Stipriai susižalojus ranką negalėjau rašyti, o jau spalį išėjau dekretinių atostogų. Atrodė, kad jau viskas nuslinko į praeitį, bet tas pats likimas sudėliojo viską taip, kad būtent dabar, net nežinant pačiam Mamertui, drauge su visu būriu jo vaikų įteikiame šiam žmogui pelnytą dovaną – sukauptas žinias ir vaikų padėkas Tėvo dienos proga.

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje