„Ech, dar viena vasara. Kaip kasmet,  skubu į jau tradicine tapusią vasaros pradžios ir vaikučių šventę Ignalinos mieste. Tai juk visų mano darbo metų apvainikavimo šventė. Aš šiandien ypatingai laimingas. Juk pamatysiu visą galybę į Ignalinos žemes „suneštų“ vaikučių…“, – džiūgavo plunksnas kedendamas ir snapu kalendamas baltasis gražuolis Gandras Ignas (Eimantas Ramanauskas).

Gegužės 30 d. sulapojusi ir spalvotais žiedais pasidabinusi Ignalina atvėrė vartus vasaros sezonui. Vaikams organizuotos linksmosios estafetės, piešinių ant asfalto konkursas „Spalvota Lietuva“. Visuomenės sveikatos biuras pristatė linksmą zumbos aerobikos treniruotę. Vyko rajono moksleivių dainų ir šokių šventė, koncertavo svečiai iš Utenos, Zarasų, Visagino. Vakare  ignaliniečiai ir miesto svečiai pakviesti į Ovidijaus Vyšniausko, grupės „Alibi“ ir Aistės Pilvelytės koncertą.

„Žiūri į savo vaikučius ir širdis dainuoja. Visi tokie gražūs, besišypsantys,  ir jaunimas jau dailiai nuaugęs. Bėga tie metai nepastebimai. Susijaudinau bežiūrėdamas į jaunąją kartą.

Na, bet prieš akis – atsakingas darbas, tad reikia sentimentus mesti į šalį ir suimti save į rankas. Besikaupdamas pastebėjau artėjantį rajono merą Henriką Šiaudinį, kurį Saulės dukrelės pakvietė sveikinti susirinkusiųjų. Pasitempiau ir aš. Kaip ne kaip, ne bet kas, o Gandras Ignas esu. Prie mūsų kompanijos prisijungė ir seniūnas Valentinas Rumbutis. Drauge visiems pažėrėme linkėjimų ir sveikinimų. Iškilmingoji akimirka – į sceną pakilo mano vaikučius visame rajone prižiūrinti, jų pasveikinimo ceremonijos sumanytoja Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Danutė Ropienė.

Jos dėka mes (ir aš, ir meras, ir seniūnas) atliekame labai svarbią misiją – mažiesiems mano vaikučiams, kuriuos tėveliams išrūpinau praėjusiais metais, įteikėme simbolinius „Mažojo ignaliniečio pasus“, kuriuose užrašyti nuoširdžiausi sveikinimai: „Ignalina – tavo gimtasis kraštas. Tavo pradžių pradžia, tyra lyg lelijos žiedas. Tavo mažos pėdelės ant smėlio, tavo žvilgsnis į didelį dangų… Koks džiaugsmas, kad gimei, kad esi šiam pasauliui ir šiai gražiai žemei. Tam, kad vardas garsiai skambėtų, kad darbai būtų gėrio pilni…“.

Pernai „aprūpinau“ 33 ignaliniečių šeimas. Liūdna, kad ne visus pamačiau šventėje, bet gal susitiksiu kitąmet, o gal pamatysiu jau bėginėjančius kur nors žydinčiose pievose. Besvajojat pabiro jau ūgtelėję mano mažieji po aikštę su dainomis ir šokiais, vieni už kitus gražesni, linksmesni ir žavesni. Koncertavo ne tik miesto mokyklėlės (darželio) ir mokyklos (progimnazijos, gimnazijos) mažieji talentai, bet ir atvykusieji iš Naujojo Daugėliškio, Dūkšto mokyklų, Vidiškių ir Didžiasalio „Ryto“ gimnazijų. Liejo džiaugsmo ašaras mano širdis… “, – savo dienoraštyje rašė Gandras Ignas.

Nuomonių mozaika

Besisukiodama šventėje ir, žinoma, po jos bendraudama su žmonėmis, išgirdau įvairių nuomonių ir nusprendžiau jas paviešinti, idant žmonių norai ir lūkesčiai įgytų galimybę kada nors būti įgyvendinti. Mano tikslas jokiu būdu nėra ką nors sumenkinti ar nuvertinti. Priešingai – žiupsnelis pastebėjimų žmonių, dėl kurių ir organizuojamos rajone visos šventės, tėra postūmis naujoms mintims, pokyčiams ir naujiems projektams.

* Kone pagrindinis viso suėjimo šventės akcentas – mažųjų ignaliniečių sveikinimas. Tokių vaikučių suskaičiuota net 33. Jų sveikinimas ir taip gerokai nutemptas, dar su pertraukomis (po du muzikinius kūrinius), kas užėmė nemažai laiko. Tai mažiems vaikučiams tokiame karštyje ir triukšme – sunkiai įveikiamas dalykas. Jei dėmesys skirimas patiems mažiausiems, tai ir reikia pagalvoti apie realias jų galimybes. Mažieji muistėsi, verkė, nekantravo, nesuprasdami, kodėl čia juos „kankina“. Kai kurie tėveliai su vaikučiais taip ir išėjo, nesulaukę savo „apdovanojimų“ eilės. Ignaliniečių nuomone, nors tai režisūriškai būtų ir nepatrauklu,  tai reikėtų atlikti kuo tiksliau, konkrečiau ir operatyviau – be didelių įžanginių pasirodymų, kalbų ir pertraukų…

* Kiti  labai liūdėjo dėl savotiškos diskriminacijos. Pagerbiami Ignalinos m. seniūnijoje gyvenamąją vietą deklaravę vaikai. Gyvenimas – tik vienetams rožėmis klotas ir tik vienetams butai Ignalinoje „krenta iš dangaus“. Nemažai yra tokių, kurie registruoti kaimuose pas tėvus, o čia gyvena nuomodami būstą. Dalis jų gimdo ir augina vaikus. Jų vaikai taip pat „prirašomi“ prie tėvų. Vaikas nuo gimimo gyvena Ignalinoje, bet jis nevertas valdžios dėmesio, nevertas ignaliniečio vardo, nevertas džiugių ir įsimintinų akimirkų, nes… jo tėvai negali įpirkti buto ir priregistruoti vaiko Ignalinoje.

(P. S. Yra ir kita medalio pusė. Yra vaikų, kurių tėvai senokai gyvena svečioje šalyje. Toje svečioje šalyje gimė ir laimingai gyvena ir patys vaikučiai. Tik vaikučių gyvenamoji vieta, kaip ir tėvų, nurodyta čia, Ignalinoje. Štai tokie vaikučiai, kurie nežinia, ar kada atvyks į Ignaliną, yra suskaičiuoti).

* Visame šventės  šurmulyje ignaliniečius ir miesto svečius linksmino ne tik patys ignaliniečiai, bet ir kitų rajono mokyklų moksleiviai, dalyvavo ir piešimo konkurse. Kitaip tariant, rajono vaikai su  miesto vaikais stovėjo kaip lygūs su lygiais. Bet būti pagerbtiems ir sulaukti šiltų valdžios atstovų pakalbinimų, rankos paspaudimų bei gauti „pasiukus“ jie nėra verti. Ne tiek jau ir daug mūsų rajone tų vaikučių per metus gimsta. Gal būtų galima į tokią šventę pakviesti ir rajono mažuosius žmogučius ir jų tėvelius.

(P .S. Gal tokiu būdu išsispręstų ir registracijų problemos, neliktų niekas nuskriaustas ir nepagerbtas).

* Vienareikšmiškai – darželio amžiaus vaikams šita šventė – per ilga. Suprantama, kad visada atsiras tėvelių, kurie žūt būt nori, kad jų vaikai šoktų, dainuotų, sportuotų, vaidintų ir t. t., net ir tada, kai vaikai dar pagal amžių nėra pajėgūs suvokti, ar jiems tai patinka, ar jie patys to nori (neišsipildžiusių tėvelių svajonių įgyvendinimas – autor. past.). Mes tai suprantame ir vertiname visų (tiek auklėtojų, tiek tėvelių, o ypač pačių vaikučių) pastangas. Tačiau tokio masto renginys su pertraukomis tarp pasirodymų nežmoniškai išvargina vaikus. Išdabintieji verkšlena, zirzia, nes jiems negalima gultis ant žemės pailsėt, atsisėst nėra kur, karšta. Dar dvi dienas po renginio skundėsi galvos skausmais, saulėje nudegintais veidukais, nuovargiu ir bloga nuotaika. Jei šventė vaikams, tai jie turėtų būti laimingieji, o ne „kankiniai“.

* Atrakcionai – tėvų galvos skausmas. Ar nevertėtų organizatoriams, jei nėra galimybės dovanoti vaikams nemokamas atrakcijas, atsisakyti mokamų (1,5 euro) „dovanų“. Tikrai ne kiekvienas tėvas,  ypač turintis kelias atžalas, leis tokius pinigus ne pirmos būtinybės dalykams. Tėvai supranta. O vaikai – ne. Tada šventė, net neprasidėjusi, baigiasi liūdesiu, ašaromis, nuoskauda.

Autorės nuotr.