Mūsų valdžios vyrai vėl turi rūpesčių. Ne valdžios vyrai būtų, jeigu vieni kitiems tų rūpesčių sukurti nesugebėtų. Štai gynybos ministras Juozas Olekas buvo apkaltintas tuo, kad nepaskubėjo dalyvauti AN-2 pilotų gelbėjimo operacijoje.
Apskritai tai, galų gale, praėjus vos ne mėnesiui, paaiškėjo, kad viskas buvo daroma taip, kaip reikia, kitaip tariant, pagal instrukcijas. Čia tik neišmanėliai gali pliaukšti, kad reikėjo stengtis padaryti daugiau, negu numatyta instrukcijose. Daugiau – tai reiškia, pažeisti instrukcijas, o mūsų šalyje tokių pažeidėjų laukia vieni nemalonumai.
Atrodo, nieko bloga nerandant, bus apsiribota kaltinimu Palangos budėtojams, kad vienas iš jų buvo išėjęs pavalgyti. Niekas nebūtų pasikeitę, jeigu tas žmogus būtų sėdėjęs vietoje, budėtojai visada pakaitomis valgydavo. Tačiau šį kartą reikia rasti atpirkimo ožį – juk tiek triukšmo sukelta iš esmės dėl nieko.
Ir toliau kasdien žmonės žūsta, vos ne kasdien dingsta, tačiau niekas nevarinėja ministrų nei žmonių iš sulankstytų automobilių traukti, nei dingusių po miškus ir pelkes ieškoti. Yra tarnybos, kurios tuo užsiima. Kaip jos dirba, kitas dalykas. Ir kaip joms tais pagalbos telefonais prisiskambinti galima – irgi kalbėti nereikia. Juk ten milijonai sukišti, ir saviškiams gerai nubyrėjo…
Taigi, nesuprasi, kam šito triukšmo reikėjo. Aišku, seimūnai vasarą neturi ko veikti, o iš dyko buvimo dar ir ne to prisigalvoti galima. Kai ilgai nieko nenutinka, ir staiga kas nors nutinka, reiki naudotis proga.
Kadangi šį kartą, opozicijos nuomone, kalčiausias yra J. Olekas, jam rengiama interpeliaciją. Tarsi nebūtų blogiau dirbančių, o gal ir visai nieko nedirbančių ministrų. Tiesa, tų, kurie nieko neveikia, ir bausti nėra už ką.
Ateityje panašiam atvejui gynybos ministras turėtų turėti valtį, skirtą išplaukti į katastrofos vietą. Ministrui pagal rangą priklausytų vadinamasis admirolo barkasas – irklinė valtis su 16 irkluotojų, kuriais katastrofos atveju galėtų padirbėti Seimo nariai. Visiems pakaktų darbo, ramiau būtų.
Bet vis vien ramiai gyventi neduotų žiniasklaida, kuriai irgi kažkuo reikia puslapius arba eterį užpildyti. Kaip ir šiuo atveju – kuo daugiau versijų, nors ir absurdiškų, tuo geriau, nėra – irgi gerai, galima tą patį per tą patį malti. Svarbiausia – sugebėti eilinį įvykį pateikti kaip didžiausią skandalą.
Tiesą pasakius, kartais ta žiniasklaida kai ką linkusi nutylėti. Prisiminkime Pediviziją – lietuvių poros su besibučiuojančiais neva iškrypėliais užimta vieta antro dešimtuko gale, sutartine žiniasklaidos nuomone, „gera“, dainininkai irgi geri pasirinkti, ir daina nuostabi.
Aišku, kai saviškiai, t. y., žurnalistai ir organizatoriai, renka, blogų išrinkti negali. Tuo tarpu estai ir latviai buvo lietuviams nepasiekiamose aukštybėse, už juos balsavo daugybė šalių, nors po vieną kitą balsą davė – bet pastebėjo.
O mūsiškius pastebėjo tik „saviškiai“, t. y., emigrantai. Net ne visi kaimynai mums taškų davė, nors šiaip jau mes esame linkę paverkti, kad už kitus visi kaimynai balsuoja. Pasiguoskime, kad už mus ne visi.
Ne, apie dainą nieko negaliu pasakyti, nes nežinau, apie ką ji. Įdomūs dalykai lietuvybės gynimo frontuose: visokie kalbos sergėtojai nesugeba priversti bent jau nacionalinį transliuotoją kalbėti lietuviškai. Filmus reikalaujama titruoti lietuviškai, o dainų net pavadinimų versti nereikalaujama. Ir kuo tie kalbos sergėtojai užsiėmę?
Taip, jie po kavines ir restoranus vaikštinėja ir prižiūri, kad cepelinai nebūtų vadinami cepelinais, priešingu atveju duoda baudą. Kiti sako – ima kyšį, bet to tvirtinti negaliu, nes pati nemačiau, ir niekas man kyšio nedavė.
Tik viena įdomu: koks kitas „skandalas“ mūsų laukia.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!