Už langų siautėja birželis. Šviesus, spalvotas, vaiskus, įvairiausiais žemės balsais klegantis. Gal tik kiek ilgesnės šilumos šykštintis. Kaimuose jau plakami dalgiai, birbinamos žoliapjovės – nuo Antaninių prasideda šienapjūties metas…

Bemaž toks buvo ir 1940-ųjų birželis, ir 1941-ųjų, tik tie birželiai buvo aptemdyti, sukruvinti, paniekinti svetimos jėgos ir prievartos. Tad šiemet mus skiria 75-eri nuo vieno birželio, kai Lietuva prarado nepriklausomybę ir prie jos vairo stojo okupantų atsiųsti vykdytojai. Nors ir lietuviškomis pavardėmis, tačiau prižiūrimi Maskvos. „Kai kurie valdžios vyrai dėjo į kojas, kiti buvo suimti ir sušaudyti, pateko į lagerius, treti susigūžę laukė atėjūnų malonės ir santvarkos pasikeitimo. Buvo dar vieni – jie nesiliovė kovoję… Tokia istorinė tikrovė. Gali ja tikėti ar ne, vienus aukštinti, kitus smerkti, tačiau nereikia užmiršti, kad tai buvo sudėtingas laikmetis, kuris patikrino visos tautos, jos išrinktųjų ir kiekvieno jos atstovo brandą. Iš šių dienų aukštumos bepigu jį vertinti, bet gal geriau nutieskime kai kurias paraleles: kaip elgtumės šiandien?“, – neseniai rašė žinomas žurnalistas, beje, Dūkšto žentas, Česlovas Iškauskas.

Šiandien galima tik apgailestauti, kad tada visa karinė Lietuvos jėga buvo nepanaudota krašto gynybai, priešas į namus įsileistas net be simbolinio šūvio į viršų. Yra sakančių, kad tuomet esą išmintingai elgtasi, nes prieš SSRS ilgai nebūtume atsilaikę, tik būtų žuvę daug žmonių. Supuvusi mąstysena ir tai patvirtino visi kiti vėlesni įvykiai. Kodėl tuomet nepasimokyta iš nepaprasto suomių tautos ryžto, ginant savo valstybę, kurią 1939–1940 m. žiemą taip pat jėga norėta grąžinti į Rusijos imperijos glėbį. Suomiai pasipriešino, prarado apie 27 tūkst. žuvusiais, dalį savo teritorijos (Kareliją), bet nepriklausomybę išsaugojo. O mes, pabijoję, kad ginantis kažkiek mūsų žus, vėliau dėl to per 50 okupacijos metų netekome apie 800 tūkst. savo gyventojų: apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir tolimojoje šiaurėje, kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlęs atšiauraus klimato. Daugiau kaip 30 tūkst. žmonių okupantai nužudė Lietuvoje (partizanų ir jų rėmėjų). Bėgdami nuo komunistų teroro, iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų. Tokia buvo mūsų baimės kaina.

Bet svarbiausia – mes sovietams į rankas įbrukome kozirį, kurį Rusija iki šiol naudoja – esą lietuviai nesipriešino, okupantus sutiko su gėlėmis (buvo ir tokių), o vėliau savanoriškai įstojo į SSRS. Taigi, ką jūs, jokios okupacijos nebuvo – dabar seilėmis taškosi jau Putino klika. Čia vėl prisiminsiu pokario partizanus, kurių, manau, viena didžiausių jų pasiaukojančios kovos reikšmių – jie krauju nuplovė 1940 m. birželio gėdą ir sugriovė sovietų mitą, kad Lietuva jų tik ir laukė. Už tai partizanų tema visą sovietmetį buvo ypač aršiai slepiama, neigiama, o jie patys niekinami ir šmeižiami, to, deja, užtenka net ir šiandien. Nori ar nenori, bet tenka pripažinti, kad dalis mūsų iki šiol esame… arbūzai: iš išorės lyg ir žali, lietuviški, bet viduje vis vien raudoni, nes dar neatitirpęs sovietinės propagandos pusės amžiaus įšalas. Ateitų rytoj Putino „žalieji žmogeliukai“, ir šiandien būtų kam juos su gėlėm pasitinka.

Tuo paaiškinčiau ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų spjūvį Lietuvai į veidą, kurie išteisino omonininkus, nes, pasirodo, jų siautėjimo Lietuvoje laikais jokios agresijos, okupacijos ar karinės padėties nebuvo. O bjauriausia tai, kad teisėjai Putinui į rankas vėl įbruko kozirinę kortą – okupacijos nebuvo. Ir tai Rusijos agresoriai jau naudoja savo propagandai. Dabar teisėjai dievagojasi, kad jie pasielgė pagal įstatymą, o kalti esą prokurorai, neteisingai suformulavę kaltinimus omonininkams. Negi negalima buvo tuos formalumus pašalinti, pakeisti, tarp savęs suderinti, ar teisėjams nebuvo aišku, kad jų toks sprendimas – bus erškėčių vainikas ant senų Lietuvos žaizdų ir balzamas Putino propagandai? Tokiais atvejais man vis dingteli mintis – kaip gaila, kad dabar nėra partizanų…

Grįžkime į pradžią. Klausimas tas pats: ar galėjome priešintis? Pasak istorikų, 1940 m. mūsų šalis turėjo visas sąlygas priešintis agresoriui, tam netrūko nei gyvosios jėgos, nei ginklų, nei veikimo planų, nei amunicijos. Prieš pat okupaciją Lietuva turėjo apie 200 tūkst. parengtų atsargos karių, o su reguliariosiomis pajėgomis ir šauliais gyvosios jėgos rezervas siekė beveik ketvirtį milijono vyrų. Lietuva nenusileido kitoms tuo metu į karą įsitraukusioms valstybėms.

Šiandien svarbiau atsakyti į klausimą – kas būtų, jeigu būtų. Kaip elgsimės, jei susidarys pavojinga padėtis kaip prieškariu? Ar sutars mūsų valdžios vyrai? Kaip veiks Penktoji kolona? Svarbiausia – kokie būsime mes? Negi grėsmės akivaizdoje elgsimės kaip ir gyvename – kaip arbūzai? Juk panašu, kad katilas pamažėl kaista…

Prasmingo savaitgalio, prisimenant juoduosius istorijos birželius!