Skip to content

Kruvini birželio puslapiai

Sigita TELYČĖNAITĖ

Birželis – pats nuostabiausias vasaros mėnuo: vis dar ilgėja dienos, visoje gamtoje klega jaunikliai, einame link švento apsivalymo – Joninių laužo ugnies. Lietuvos istorijoje birželis nebuvo linksmybių mėnuo (daugiau gal kruvinasis birželis), ir sovietmečio auklėtos kartos dar ilgai nežinojo tikrųjų tautos istorijos faktų. Mūsų atmintis fiksavo Antrojo pasaulinio karo pradžią ir hitlerininkų okupaciją, o svarbūs politiniai įvykiai Lietuvoje likdavo po devyniomis spynomis.

Praėjo 75 metai nuo Lietuvos sovietinės okupacijos pradžios. Vėl sekmadienį nušlamės Gedulo ir Vilties dienos vėliavos, primindamos didžiąją Lietuvių tautos genocido ir tremties tragediją. Išlikę žilagalviai kankiniai nulenks galvas netektims, tūkstančiams sulaužytų gyvenimų. Apie meilę tėvynei galime kalbėti lozungais, bet svarbiausia tai pajusti širdimi. Giliau pažvelgti į praradimų mastą, sugebėti išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms esminius lietuvių tautos genocido ir partizaninių kovų faktus.

Okupacijos ir tremties statistikos (archyvo duomenimis) nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 22 d. įkalinta, nužudyta ir ištremta 23 000 žmonių, apie 2000 nužudyta (Bostono „Lietuvių enciklopedijos“) duomenimis 1941 m. Birželio sukilimo metu, apie kurį informacija ilgai buvo kruopščiai užslaptinta.

1941 m. birželio 23 d., traukiantis okupacinei sovietų kariuomenei ir artėjant Vokietijos nacių daliniams, ginkluoti lietuvių sukilėliai Kaune paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Pusė dešimtos ryto Leono Prapuolenio per Kauno radiofoną ištarti žodžiai „Saulelė raudona, vakaras netoli“ davė ženklą sukilimą pradėti visoje šalyje.

Sukilėlių sudaryta Laikinoji vyriausybė per radiją paskelbė atkurianti Nepriklausomybę. Lietuvos aktyvistų fronto suvienytų pasipriešinimo organizacijų partizanai, palaikomi spontaniškai prisijungusiųjų, per savaitę trukusį sukilimą perėmė valdžią šalyje iki pasirodant vokiečių kareiviams. Sukilime dalyvavo apie šimtą tūkstančių gyventojų, daugiausia jaunimo. Istorikai, pabrėždami sukilimo svarbą, paneigia melą, jog Lietuva pati paprašė Sovietų Sąjungos globos. Daugelis Lietuvos patriotų Birželio sukilimo dvasią savyje nešė per visus okupacijos metus.

Nuo 1944 iki 1953 metų Lietuvoje suimta ir įkalinta 186 000 žmonių, ištremta – 118 000, žuvo 20 500 partizanų ir jų rėmėjų. Lageriuose ir kalėjimuose žuvo 25 000, tremtyje – 28 000.

Negyjantys praeities randai

Laikas negailestingai išsiveda istorijos liudininkus. Retėja politinių kalinių ir tremtinių gretos. Dar, rodos, vakar gyvai dalinę jaunimui skaudžias ir smagesnes gyvenimo patirtis, šiandieną jie ilsisi Amžinybės kalnelyje. Aukso vertės tampa kiekvienas užrašytas pasakojimas.

Straipsnyje „Ko verkia Antanų miškai…“ aprašiau Adutiškio, Didžiasalio ir kitų aplinkinių kaimų jaunimo likimus. Išdavystės, tardymai, sušaudytų ir išniekintų kūnų grėdos prie Tverečiaus areštinės – buvo anų dienų realybė Rytų Lietuvoje. Visoje Lietuvoje. Motinų skausmas neturėjo nei kaimo, nei parapijos sienų. Jis liko amžinas, beribis netekties šauksmu mūsų laukuose, miškuose, sodybų takeliuose. Gal nėra Lietuvoje ir krauju nepaženklintos žemės pėdos?.. Kas atsakys…

Likę dar gyvi žilagalviai liudininkai, paklausti apie praeitį, daugelį faktų nutyli… Pažinę gyvenimą kančioje, jie daugiau šypsosi ir įvardija supratimo šilumą kankintojų žvilgsniuose, žodžių nuotrupose, rankos paspaudime. Už sulaužytus likimus neieško konkretaus priešo viename asmenyje, nes tautos genocido politika praeityje klestėjo politinės santvarkos dalimi.

Dabar arčiau Utenos gyvenanti buvusi politinė kalinė Stasė Daujotytė-Drapienė, nepalūžusi nuo patirtų išgyvenimų, dalinasi su skaitytojais prisiminimais ir dvasios jėgos atrasti juose linki jaunajai kartai.

Vaikystės kaimas

„Gimiau ir augau Galinių kaime. Turėjome 10 ha žemės. Iš šešių vaikų (penkios seserys ir vienas brolis) šeimoje buvau vyriausia, todėl tėvelio sutarimu, jau septynerių metukų, dirbdavau pas ūkininkus pradieniais. Atlygį mokėdavo grūdais, kurių dalį šeima aukodavo bažnyčiai.

1944 m. rudenį, už politinę veiklą areštavo tėtį ir nuteisė dešimčiai metų kalėjimo. Rugsėjis, rugiapjūtė, o likome vienos moterys ir nepilnametis brolis namuose. Kaip dabar menu, per vieną dieną jis supjovė ir sukrovė 15 kapų (vienoje kapoje 60 pėdų rugių). Iš lauko grįžęs sakė mamai, kad neskauda nei rankų, nei pečių… Tik – dantys. Darbuose ir pokario rūpesčiuose bėgo dienos. Brolis jau tarnavo armijoje, aš dirbau susikūrusiame kolūkyje melžėja, mano kartos berniukai, nepripažindami sovietinės valdžios, išėjo į miškus“, – pasakoja moteris.

Čia, tylia pauze su atodūsiu, Stasės pasakojimas nutrūksta. Apie ryšininkės veiklą, slapyvardžius, paramą Lietuvos partizanams ji neprabilo kankinama tardymuose prieš daugelį metų, neprabyla ir dabar.  Nenorėdama niekam pakenkti, pasakoja atomazgą.

„1950 m. birželio 26 d. mūsų klojime pasislėpė keturi partizanai – Stasys Kanapeckas iš Bikūnų, Bronius Indrašius iš Remeikių, Jonas Abukauskas iš Norvaišių ir dusetiškis Juozas Zavadskas. Buvau ką tik grįžus melžusi karves, kai motina sako, – „Vaikeli, sapnavau, kad kieme ugnis kūrenas. Bus blogai. Bėk pas tuos vyrus, pasakyk – tegul išeina…“ Nespėjau. Pažvelgus pro langą, pamačiau, kad klojimas apsuptas. Prasidėjo susišaudymas. Vėliau žmonės pasakojo, kad vienas kaimynas, eidamas per kiemą, pajuto tabako kvapą ir paskundė stribams…

Tardymai, kai nieko „nežinai“

„Per sumaištį su motina pabėgau iš namų. Motina glaudėsi pas kaimynus. Pati, su panašaus likimo drauge Eugenija Zamauskaite, slapsčiausi Linkaičiuose pas Repšius, Viešekiuose – tuščiuos tremtinių namuos. Paskui pas vieną senutę…  Taip aštuonis mėnesius.

Vieną dieną pamatėm, kad ateina kareiviai. Pasislėpėme papečkyje, o angą užkimšome šiaudų kūleliu. Bet kareiviai vedėsi šunį, kuris mus greitai užuodė. Išlindau pirma, tuomet mane sugriebė, įkišo automato vamzdį į burną ir galvą trankydami į sieną, rusiškai šaukė – kur banditai? Kitame kambaryje panašiai daužė Eugeniją. Tai buvo tik pradžia. Pėsčias nuvarė į Antalieptę, arkliu nuvežė į Dusetas, kur prasidėjo tardymai, trukę 21 dieną – spardė, trankė galvą į sieną, rovė plaukus, badė panages adatomis. Beveik dvi paras sėdėjau nejudėdama ant paaukštintos kėdės… o kadangi buvo uždrausta garsiai ištarti žodį NEŽINAU, tik tylėjau. Kariškiai tardė, rūkė, keitė vienas kitą, o aš nejudėjau. Išlaikiau. Nualpusią atgaivindavo kibiru vandens.

Kai kažko klausdavo ar atvesdavo atpažinimui man žinomą žmogų, kartodavau – NEŽINAU. Už kiekvieną pakartotą NEŽINAU,  gaudavau vyrišką smūgį į veidą ir apsipildavau krauju.

Tokiomis akimirkomis nieko negalvojau, tik meldžiausi – Švč. Mergele Marija, nepalik manęs, pasiimk arba leisk iškentėti.

Išlaikiau, neišdaviau nė vieno pažįstamo, kurie, grįžus iš kalėjimo nuoširdžiai dėkojo. O tuomet manęs dar laukė kalėjimas Utenoje, teismo nuosprendis dvidešimt penkeriems metams, Lukiškių kalėjimo kamera. Birželio etape varoma kartu su likimo broliais į vagonus, nusiskyniau alyvų šakelę atminčiai ir kaip mat gavau šautuvo buože į nugarą.

Pradžioje patekome į Krasnojarską, paskui Jenisiejaus upe aštuoniolika parų plaukėme. Visiškas badas. Iš paskutinių jėgų lietuvės dainavome liaudies dainas, ukrainietės dainavo savo. Moterys atskirtos nuo vyrų, kurie pertvaroje gręžė skylutes, bandydami nors paklaust, kuo padėti gali… Niekuo. Visai kelionei vienam asmeniui buvo duotos dvi konservuotų pupelių dėžutės. Į tuščią dėžutę atlieki gamtinius reikalus, per valčioką išpili į upę, pasisemi vandens, išsiplauni, iš tos pačios dėžutės geri.

Po kelionės barža, siauruku nuvežė į Norilską, kuris pasitiko didele liūtimi. Dvidešimt dienų buvome karantine. Mūsų etapas tapo paskutiniu ir senbuviai, mus, išvargusius ir leisgyvius sutiko šiltai, kaip brangius artimus. Nešė ką turėjo…

Po karantino išvarė į darbą, sunkų, alinantį… Gavau karutį ant vieno rato cementui vežiot. Neišlaikau, apvirsta, pati verkiu. Prižiūrėtoja ukrainietė, iš tų pačių kalinių, sako – tik nesėdėkit, svarbiausia – judėt. Jei mūsų nebaus, pati nukentės, kiekvienas savo kailį gelbėjo.

Norilsko lageriuose

Ant visų drabužių turėjau savo numerį – trys šimtai aštuoniasdešimtą: F (380 F), fašistai. Įsimintinas liko Norilsko sukilimas. Kalinių pasipriešinimo banga kilo Medvežkos lageryje ir atsirito iki mūsų. Pirmiausia sukilo vyrų lageriai, paskui – moterų. Pirmą kartą į darbą nėjome keturiolika dienų, nieko nevalgėme. Buvo tokių, kurios alpo, kurioms kvietė medikus. Mes reikalavome komisijos iš Maskvos, kuri minimaliai pagerintų kalėjimo sąlygas, primintų žmogišką kilmę. Aktyviausia tarp lietuvaičių buvo Irena Smetonienė. Kaip ir daugelis, kilusi iš inteligentų šeimos, reikalavo ginti žmogaus teises, orumą, mintis formulavo sklandžiai.

Valdžia susidorojo su nepaklusniaisiais. Sukilimo malšinimui buvo iškviesti kariuomenės daliniai, apginkluoti vandens žarnomis ir lazdomis. Tuomet, perkirpę vielas, susijungė du moterų lageriai, virš barakų iškėlėme raudonas vėliavas, perrištas juodais kaspinais, kalėjimo aikštėje, pamainomis, išsikasėme didžiulė duobę, į kurią, mūsų manymu, po sušaudymo privalėjo sumesti mūsų kūnus.

Paskui vienbalsiai šaukėme, kad mes pastatėme jums miestą, o dabar mus sušaudykite, nes daugiau jokia egzistencija nebeturi prasmės. Lageris buvo Norilsko miesto centre, todėl iš gyvenamųjų namų, prie visų langų spietėsi gyventojai, laukdami, kas atsitiks šitai masei moterų… Kareiviai smogė galinga vandens srove, kam lūžo koja, kam ranka, kas su praskelta galva… Priguldė krūvas kūnų, o likusius išvarė į tundrą, po to vėl atgal grupelėmis į barakus. Aš dėl sužeisto peties patekau į lagerio ligoninę…

Komisijos iš Maskvos visgi sulaukėme ir išsilavinusios kalinės pareikalavo būtiniausių dalykų – įrengti tualetą, nuimti nuo langų grotas ir nuo durų spynas, kuriomis pastoviai buvome užrakintos. Leist apsipirkti parduotuvėje. Norilsko sukilimą nulėmė jaunos mergaitės žūtis, kuri, mesdama prie akmens pririštą laišką į vyrų lagerį, priėjo per arti tvoros ir sargybinis ją nušovė. Kai negyvą marškoje atnešėme į baraką, ant staliuko radome jos paleidimo raštą. Tuomet mumyse kažkas sprogo, apsivertė. Sustojo visas darbas.

Masiniai paleidimai prasidėjo 1956 m. Pirmiausia vokietes, paskui mus. Grįžus į Lietuvą, pasijutau tarsi raupsuotoji. Tokia likau pati sau iki šiandien“, – prisimena buvusi tremtinė.

Gyvenimas ir toliau nelepino Stasės Drapienės, bet darbšti, valinga, stipri tikėjimu ir kantrybe, ji nepasidavė likimo smūgiams. Stebėdama augančias kartas, vis kartoja seną posakį – lenk medį, kol jaunas…  Darbuose suvokime kam gyveni.

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje