„Ir vėl apie autobusų parką“, – nusišypsos skaitytojas. Paradoksalu, tačiau kai kurie dalykai gyvenime nesikeičia. Ypač tie, kurie turėtų keistis, nors nuo jų priklauso ne vieno ar dviejų žmonių įgeidžiai, o nemažos rajono gyventojų dalies kasdienis gyvenimas. Kai apie vieną ar kitą problemą prabyla gyventojai – visada palieki dalį problemos galimiems nesusipratimams, bet kai pats atsiduri įvykių sraute – viskas kitaip atrodo, aiškiau.

Kaip ir kiti rajono gyventojai, į darbą rytais (gan dažnai) ir vakare po jo važiuoju UAB „Ignalinos autobusų parkas“ autobusais. Į tą pusę ir iš jos autobusų tikrai pakankamai daug, tik štai jų grafikas, pasirodo, – neįmenama mįslė. Turbūt nebūčiau susimąsčiusi apie tai, jei ne viena detalė. Ryte išvažiuoju iš N. Daugėliškio. Išlipu Vidiškėse. Atlieku svarbią misiją vaikų darželyje. Tada sėdu (jei pasigaunu) į autobusą Vidiškėse ir važiuoju iki Ignalinos. Viskas labai paprasta, tačiau yra vienas bet, kuris kas rytą sukelia stresą. Tai autobuso gaudymas. Jei nereikėtų važiuoti su persėdimais, tada sėstum į tą, kuris kada nors atvažiuoja ir tiek žinių – juk svarbu, kad nuvyksi į pageidaujamą vietą.

Taigi, išeini ryte maždaug 7.10 ar 7.15, kad patektum į kurį nors autobusą. Jų ryte važiuoja 3 (iš skirtingų vietovių, bet visi pravažiuoja pro N. Daugėliškį). Autobusai atvažiuoja – kaip papuola. Bet ačiū vairuotojams, visada sustoja pamatę ir pakeliui. Sėkmingai pasieki Vidiškes. O tada jau –didžioji problema. Leki iš darželio ir galvoji: ar „pasigausi“ kurį nors, nes jų dar trys pravažiuoja, tik kaip visada – nežinia kada. Pagal stotelėje kabantį grafiką jie turėtų važiuoti 7.45, ir du autobusai 8 val. (vienas iš jų taip pat maršrutinis, grįžtantis iš N. Daugėliškio, kuris veža mokinius ir mokytojus). Tačiau dar niekada neteko sulaukti jų ten tokiu metu. Tarkim, birželio 1 d., stovėdama stotelėje, 7.54 val. skambinu į Autobusų stotį pasitiksinti, ar autobusas važiuos. Man paaiškina, kad jau išvažiavo, nes jie pravažiuoja 7.50 val. Ką gi, einu į Ignaliną pėsčiomis, bet eidama telefonu dar pradedu aiškintis, kodėl parašyta vienaip, o važiuoja – kaip papuola ir.. maždaug už 100 m nuo stotelės, 7.57 val., vienas paskui kitą pravažiuoja du autobusai į Ignaliną. Kokios mintys? Geriau neklauskite… Žinoma, galima sėdėti stotelėje iki 8.39, kol atvažiuos dar vienas autobusas, bet per 40 min labai sėkmingai tuos 5 km įveikiu – gerina nuotaiką.

Kitą rytą istorija kartojasi. Tiesa, iš pradinio taško išvažiavus pirmuoju autobusu, Vidiškių stotelėje atsiduriu 7.49 val. ir laukiu. 7.56 val. vėl vienas paskui kitą atrieda du autobusai. Bet važiuojame taip lėtai, kad pradedu abejoti, ar nereikėjo eiti pėsčiomis. Kadangi skubėt nebebuvo kur, aplankiau gerbiamą UAB „Ignalinos autobusų parkas“ vadovą Valentą Meškėną. Jis labai ramiai pasakė, kad jie nieko nežino apie jokius skambučius, apie jokius netikslius grafikus. Keista. O juk vakar ir dar šįryt skambindama šnekėjau ir su dispečere, ir su buhaltere (vadovo žmona), bet jos direktoriui taip ir neperdavė, kad klientai kažkuo nepatenkinti ir kažko nesupranta. Štai kokia tvarka įmonėje. Pavaldiniai daro, ką nori. O klientai gali lengviau laimėti loterijoje, nei pasinaudoti įmonės paslaugomis.

Šita problema, kaip ir visos kitos, susijusios su Autobusų parku, gvildenamos jau dešimtmetį, tačiau nejuda iš mirties taško. Kodėl? Todėl, kad niekas nenori nieko keisti. Juk daug lengviau sėdėti nieko neveikiant ir postringauti apie tai, kad visoje Lietuvoje tokios įmonės dirba nuostolingai ir Ignalinos autobusų parkas pagal šį kriterijų dar ne pačioje paskutinėje vietoje. O jeigu pabandyti lygiuotis į pirmaujančius, o ne į besivelkančius uodegoje? Kodėl neapsilankyti sėkmingai dirbančiose įmonėse ir nepasidalinti su jais gerąja patirtimi, nepasimokyti? Kodėl neperžvelgti ir nepakoreguoti autobusų grafikų, atsižvelgiant į gyventojų poreikius? Pagrindinis V. Meškėno šūkis: „Nėra keleivių, nereikia ir maršrutų“. Jei nenori gero rezultato, tai ir neturėsi. Kaip gi bus keleivių, jei neįmanoma prisiderinti prie maršrutų? Savo pavyzdį pateikiau tik kaip vieną iš daugelio. Problemų žmonės turi kur kas daugiau ir rimtesnių, tačiau Autobusų parkui – nė motais, jis net neketina eiti į pagalbą žmonėms, o kartu – ir įmonei.

Tarkim, tokios įmonės, kaip „Ignalinos vanduo“ , „Meleksas“, Kelių tarnyba ir kitos dirba nuo 7 val. (ar anksčiau). Rajono žmonės gal galėtų dirbti, bet problema su atvykimu į darbą. Kai kurie dirbantieji dviračiais ar žiemą pėsčiomis 5 val. ryto išeina pėsti, kad patektų į darbą. Kiti, turintys didesnį ūkį ar mokyklinio amžiaus vaikų, net negali darbintis, nes neturi kaip patekti iki darbo.

Arba dar problema. Atokesniuose kaimuose gyvenantis jaunimas savaitgaliais iš miestų po darbo ar mokslo negali atvažiuoti. Penktadienį, pabėgus iš paskaitų, gali atvažiuoti iki kaimo, o jau sekmadienį išvažiuoti – jokių galimybių. Kaskart negali prisamdyti pažįstamų ar kaimynų, kad pavežtų. Kodėl Autobusų parko komandai nepasidomėjus, kas vyksta rajone? Kodėl nesukontaktavus su seniūnijomis, įmonėmis, Darbo birža ir pan., kad sužinoti realią situaciją rajone: žmonių pasiskirstymą ir judėjimą, tik ne popierinį, o faktinį, užuot rėkti, kad „parko“ veikla nuostolinga ir toliau sau „stumti“ dienas iki pensijos: „O po mūsų – nors tvanas…“

Esmė ta, kad ir eiliniam žmogui akivaizdu, jog Autobusų parkui kuo skubiau reikia imtis kruopštaus analitinio darbo. Trūksta noro ir kompetencijos? Išeitis visada yra.

O žvelgiant į Ignaliną „iš paukščio skrydžio“, kažkodėl galvoje šmėsteli mintis apie valdymo skaidrumą. Kad išvengti bereikalingų intrigų įmonėse ir padaryti jas visomis prasmėmis sėkmingas, derėtų pasekti tikrai autoritetingo žmogaus pavyzdžiu. Kalbu apie antro pagal dydį lietuviško kapitalo koncerno „Achemos grupė“ vadovą ir pagrindinį akcininką, dabar jau a. a. Bronislovą Lubį, kuris savo įmonėse pirmiausia iš darbo atleido vadovų ir akcininkų žmonas.

Tiesa ta,  kad delsiantys tvarkyti savo problemas, panašūs į naivuolius, laukiančius prie upės, kol ji liausis tekėjusi.