Tai jau įprasta: praeina rinkimai, į valdžią ateina kiti, suformuoja savo vyriausybę… ar saviškių vyriausybę? Na, čia kaip kas supranta. Žodžiu, susėda ministrai į savo ministerijas ir pradeda dirbti.

Įprasta ir tai, kad ministrai vykdo juos paskyrusių, kaip valdiška kalba sakoma – delegavusių partijų programas. Ir visi kartu dar privalo vykdyti vyriausybės programą. Šiaip jau vyriausybės programa turėtų būti svarbesnė, bet…

Jeigu partijai nepatinka, kaip koks nors ministras dirba, partija gali jį atšaukti, pareiškusi, kad tas ministras nevykdo partijos programos. Ir tada ministras grįžta į Seimą arba apskritai į tą vietą, iš kurios buvo išaukštintas.

Ne visada taip būna. Pavyzdžiui, su buvusiu sveikatos ministru Vyteniu Andriukaičiu, kurį į ministrus buvo delegavusi Socialdemokratų partija, buvo pasielgta gražiau. Gal todėl, kad V. Andriukaičio pradėtos reformos žadėjo šį tą gero pacientams. Jeigu šis ministras būtų apsiribojęs vien pacientais, veikiausiai ir iki šiol dirbtų, ir mums būtų buvę – na, taip bent galima spėlioti, – geriau.

Bet taip jau gyvenime būna: kai vieniems geriau, kitiems paprastai būna blogiau. Geriau pacientams – blogiau gydytojams. Taip, V. Andriukaitis užkabino galingą, tiesiog nenugalimą daktarų (beveik Daktarų) klaną. Tokį galingą, kad jis sugebėjo išsiųsti V. Andriukaitį į Europarlamentą. Ten jis reformas gali daryti, o Lietuvoje – šiukštu.

Į V. Andriukaičio vietą atėjo Rimantė Šalaševičiūtė. Medicinoje ji nutuokia tiek pat, kiek mes visi. Gerai dar, kad ji pati tai supranta, todėl apsistatė tuos dalykus nutuokiančiais padėjėjais. Žinoma, iš daktarų.

Patys suvokiate, kad Lietuvos Respublikos medicinos pelkė, šiek tiek paburbuliavusi, nusiramino.

Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis geras buvo, kol jokių reformų nedarė. Tačiau vos prašneko apie tai, kad mokslo metus mokyklose reikėtų pailginti, o pedagogų atostogas sutrumpinti, paaiškėjo, kad jis nevykdo jį delegavusios Darbo partijos programos.

Kokių tos programos punktų D. Pavalkis nevykdė – to, atrodo, nesuprato nei pats Pavalkis, nei pradžioje jį užstoti bandęs premjeras Algirdas Butkevičius.

Tik premjeras šį savo vyriausybės narį neilgai gynė: gal darbo grupė jam pasakė, kad demokratinėse valstybėse jį delegavusios partijos pasitikėjimą praradęs ministras vyriausybėje prievarta nelaikomas, o gal tiesiog premjerui atėjo metas keisti nuomonę – D. Pavalkis buvo išspirtas iš ministrų ir, pranešama, grįžo į ankstesnį darbą.

O į jo vietą iš Seimo atėjo Audronė Pitrėnienė. Ši moteriškė su švietimu labai glaudžiai susijusi. Pedagogės karjerą pradėjo dėstytojaudama tuometiniame Vilniaus prekybos technikume, paskui direktoriavo įvairiose mokyklose ir galop per seniūniją „išėjo į valdžią“.

Veikiausiai iš darbo Prekybos technikume laikotarpio A. Pitrėnienė išsaugojo tų laikų prekybininkėms būdingą makiažą. Ne, žinių apie jos sąsajas su garsiąja Lietuvos bufetava internete nėra, ir spekuliacijos šia tema būtų ne vietoje. Tiesiog A. Pitrėnienė – išskirtinė, ryški moteris, į kurią vien pažvelgus darosi aišku: ji pasiryžusi ką nors daryti.

Matyt, ne šiaip sau dar nespėjusi naujoje vietoje kojų apšilti, A. Pitrėnienė pareiškė, kad D. Pavalkio pradėtoms reformoms „dar ne laikas“. Žodžiu, jos nebus baigiamos. Ko ir reikėjo tikėtis.

Geras ministras „ant Lietuvos“ yra tas, kuris nieko nedaro.