Skip to content

Gyvenkime ne tik viltimi, bet ir darbais, kad tai nepasikartotų

Jonas BALTAKIS

Šiemet sukako 74-eri, kai 1941-ųjų birželio 14-ąją Lietuvoje sovietai įvykdė pirmąjį masinį gyventojų trėmimą. Istorikų duomenimis (įvairiuose šaltiniuose jie skiriasi), iki 1953 m. buvo dar 34 trėmimai, į Sibirą iš viso išvežta daugiau nei 126 tūkst. žmonių. Didžiausi, masiniai trėmimai įvykdyti 1941 m. birželio 14 d. (išvežta apie 18 tūkst.), 1948 m. gegužės 22 d. (operacija „Vesna“ („Pavasaris“), išvežta apie 40 tūkst.), 1949 m. kovą (operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), išvežta apie 40 tūkst.), 1951 m. rugsėjį-spalį (operacija „Osenj“ („Ruduo“), išvežta apie 20 tūkst.)…

Birželio 14-oji – viena tragiškiausių dienų Lietuvos istorijoje. Kažkaip šešėlyje lieka birželio 15-oji – Lietuvos okupacijos ir genocido diena. Istoriškai ji net svarbesnė. Ta prasme, kad be 1940 m. birželio 15-osios nebūtų buvę ir 1941 m. birželio 14-osios. 1940-ųjų data – visų Lietuvos nelaimių pradžia, nes būtent praradus laisvę prasidėjo tremtys, lageriai, kalėjimai, tautos pažeminimas ir geriausios jos dalies praradimas, dėl okupacijos 10 metų su visomis pasekmėmis vyko ir partizaninis karas po karo, neturintis analogų Europoje. Analitikų teigimu, beveik neabejojama – jei Lietuva tuomet ir po karo nebūtų okupuota, ji šiandien pagal išsivystymo lygį prilygtų Skandinavijos šalims. Tad šiandienos bėdos – maži atlyginimai ir pensijos, nedarbas ir kiti socialiniai nepritekliai, moralinis nuosmukis – tai 1940 m. įvykių tąsa. Tai atsakymas vis dar sakantiems – „argi prie rusų buvo blogai gyventi“…

Sekmadienį Gedulo ir vilties diena Ignalinoje prasidėjo šv. Mišiomis už visus tremtinius – grįžusius ir negrįžusius, už nukankintus lageriuose ir žuvusius miškuose. Mišias aukojęs kun. Viktoras Kudriašovas kalbėjo apie žmogaus laisvės trapumą, kai net ir gyvendami laisvoje šalyje galime tapti gyvenimo džiaugsmą praradusiais savo ydų, nuodėmių vergais. Pamoksle prisiminta prasminga tremtinių ir visų žuvusiųjų už laisvę kančia.

Po Mišių visi pakviesti prisidėti prie vėliavnešių lydimos eisenos, kuri patraukė prie tradicinės Gedulo ir Vilties minėjimo vietos – dar Atgimimo metais Sąjūdžio aktyvistų iniciatyva pastatyto tremtinių kryžiaus „Per Sibiro kančią į Prisikėlimą“ (architektas – neseniai miręs Valdas Ozarinskas, kryžiaus autorius – tautodailininkas Juozas Jakštas).

 Čia skambėjo Ignalinos muzikos mokyklos mokinių Samantos ir Mato fleitomis atliekami kūriniai, vokalinio ansamblio „Iš širdies“ dainos. Prisiminta skaudi tautos drama, sulaužyti žmonių likimai, pagerbti kentėjusieji ir žuvusieji. Skambant muzikai, prie kryžiaus padėtos gėlės, uždegtos žvakelės, garbės sargyboje išsirikiavo vėliavnešiai ir tautiniais drabužiais pasipuošusios merginos. Gėles padėjo rajono mero pavaduotojas Gintautas Kindurys, europarlamentaras Bronis Ropė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos skyriaus vadovas Vytautas Gimžauskas. Vėliau gėlių padėta prie akmens žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Ši vieta prie akmens ypač brangi buvusiai tremtinei ir kalinei, partizanų ryšininkei, trijų žuvusių brolių partizanų Butrimų iš Jakėnų k. seseriai Onai Butrimaitei-Laurinienei iš Kaniūkų. Pokaryje šio akmens vietoje, šalia stribynės, buvo guldomi ir išniekinami žuvę partizanai. Čia 1950 m. kovą kelias paras gulėjo ir jauniausias jos brolis šešiolikametis Stasys (Ona tuomet kalinta Zarasų kalėjime). Šioje vietoje gulėjo ir 1952 m. prie Ceikinių žuvęs Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas.

Po minėjimo gėlių nuvežta ir į Ignalinos kapines, kur palaidoti keturių nežinomų partizanų palaikai.

Susirinkusiems tremtiniams ir kitiems ignaliniečiams vilties linkėjęs rajono vicemeras G. Kindurys: „Atrodytų, viskas jau seniai išsakyta, laikas mus tolina nuo tos datos, tačiau ją kaskart vėl ir vėl turime prisiminti, nes tai mūsų tautos istorija, mūsų laisvės kaina. Tai mums suteikia vilties, kad tai nepasikartos, kad visada liksime gyventi čia, savo žemėje, su savo tikėjimu…“.

Europarlamentaras B. Ropė kalbėjo apie visų mūsų atsakomybę ir pastangas gyventi demokratinėje saugioje valstybėje, kurioje būtų gerbiamos žmonių teisės. „Apie neteisybę šiais neramiais laikais reikia kalbėti garsiai, nes blogio imperija nerimsta…“, – sakė europarlamentaras. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos skyriaus vadovas V. Gimžauskas prisiminė savo tėvų tremtį, jų išgyvenimus, minėjo žmonių dvasios tvirtybę ir viltį palaikiusią kūrybą – tremties dainų ir poezijos lobyną, apgailestavo dėl šių dienų inteligentijos dvasinio apsnūdimo ir kvietė pasimokyti iš praeities.

Tačiau, atrodo, nei labai iš praeities patys mokomės, nei kitus mokom. V. Gimžauskas renginyje pasigedo jaunimo. O ar buvo jame nors vienas istorijos mokytojas? Ar nors vienas atsivedė savo mokinius į gyvą istorijos pamoką? Nebuvo, kaip ir prieš mėnesį Švedriškėje, kai buvo perlaidojami trys partizanai. Negaliu teigti, kad nėra patriotiško jaunimo. Yra, ir Rusijos grėsmės akivaizdoje jo daugėja. Tačiau, vis dėlto, daug priklauso nuo mokytojų, jų pilietinės pozicijos. O ji beveik užgesusi…

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *