Skip to content

Tautos kultūros veidrodis

Sigita TELYČĖNAITĖ

Vėl akį patraukia Amžinybės kalneliai, į kuriuos padėsime galvas visi, tik nežinia, ar užteks gyvųjų skubėjime santūrumo, kitokios laiko sąvokos – taip reikalingos tradicijų, o ne kintančios mados puoselėjimui. Etnologai primena, kad kapinės – tautos kultūros veidrodis. Pažvelkime į jį iš arčiau.

Juodo marmuro luitai driekiasi per nugenėtą, išskustą plynę. Pavienės tujos tik formuoja pavėsio įvaizdį. Nuo saulės kaitros tiesiog alpsta prie artimo kapo ilgiau užsibuvę lankytojai, šluosto prakaito upelius nuo kaktų. Tik greičiau – tad akimirkai stabtelėjai, trinktelėjai vėl mašinos durelėmis ir pirmyn į nesibaigiančių darbų rutiną. O juodas marmuras lieka sunkus, tarsi liūdintis ir pavargęs tonomis prislėgtas žemės plotas. Tai – naujosios mūsų kapinės, laikmečio visuomenės formuojama samprata apie amžino poilsio vietą.

 Madas, kartais visai nesuprantamas giliau reginčiam žmogui, masė diktuoja visur – gatvėje, darbe, namuose. Jei vienas „šoka nuo stogo“, kiti iš paskos. „Juk visi žmonės taip daro“, – dažnai girdime panašias frazes. Ir palengva, gyvųjų pasipuikavimo prieš gyvuosius įrankiu tampa kapinių paminklai.  

Vartotojiškas madas primetame Mirusiųjų pasauliui… Gal ir išėję turi žengti su laiku ir mūsų užgaidomis koja kojon? Ko, rodos, reikia gyviesiems, vargiai lieka aktualu iškeliavus anapus. Dažnai tylias lankytojų maldas prie kapo keičia garsios diskusijos – kiek dar gėlių pasodinus, iš kur akmenų privežus, kiek kieno plokštės, apvadai, plytelės kainuoja. Mirusiųjų nepavaldumas žemės laikui gyviesiems sunkiai suvokiamas. Dar sunkiau girdėti moterėlių ginčus apie brangius ir pigius paminklus, kiek ŠITAM reikalui santaupų išleista, kiek skolininkų už gražią intenciją tarp giminių liko. Ar atmintis turi dar dvasinę vertę? Kartais imi abejoti. 

Senasis lietuvis kapinėse ieškojo harmonijos su gamta, pačiu savimi, užsimiršimo nuo kasdienių rūpesčių. Atvėrus girgždančius kapinių vartelius, apgaubdavo ramybės ir šiltų prisiminimų banga. Po šlamančiais medžiais prisėsdavo žmogus ant suolelio, pasimelsdavo, vargais mintyse pasidalindavo su išėjusiais, prie artimo kapo širdį atgaudavo. Ir tas tylus pabuvimas kapų erdvėje buvo didžiausia meditacija.

Iškirtome kapų sargus – sveikus ir avarinius medžius, supusius savo šakose šimtmečių atmintį. Neliko kur nutūpti senam krankliui. Menkadvasį skubėjimo chaosą primetėme sakraliam pasauliui.  

Gyviesiems vis nepatogu – lapai krenta, žolė auga, dar paminklą nugriaus lūžusi šaka. Daug grėbstymo. O kas pasakė iš anapus, kad  palaidotam geriau ant galvos akmens luitas nei paprastas medinis kryžius, su kurio dūlėjimu, pamažu, išblės laike prisiminimai apie mus – „Iš dulkės kilę – dulke pavirsime“… Net keista sakyti garsiai, kad ne statomais monolitais, o gerumu kažkiek ilgiau turime teisę save įamžinti. Gerais darbais. Ir labai naivu mąstyti, kad istorijoje priminsime faraonus. Dešimtmečiais deklaruotas ateizmas, paliko barbariškus randus valstybės istorijoje, nes visa grupė garsių sovietmečio statinių Lietuvoje pakilę ant protėvių kaulų. Sostinės Profsąjungų rūmai pastatyti ant Senųjų žydų kapų, Vilniaus Santuokų rūmai – ant evangelikų liuteronų kapinių, o kiek miestų gyvenamųjų rajonų dengia buvusias kapinių teritorijas?.. Remiantis Valstybės kultūros paveldo departamento įstatymais, kapinės, veikiančios ir neveikiančios, yra savivaldybių nuosavybė. Jų pareigose – priežiūra, žemėlapių ar kapinių planų sudarymas, išsaugojimo tendencijos. 

Etnologas Libertas Klimka pritaria senųjų lietuvių tradicijų puoselėjimui, dabar pavadintam kremavimu. Pagonys protėviai mirusius degindavo laužuose, o pelenus išbarstydavo šventose giraitėse. Tuomet nebuvo jokių bėdų su besiplečiančiomis kapinėmis… Dabar, urnos gali būti laidojamos viename šeimos kape. Taip išsispręstų eilė naujai užgimstančių problemų.

Senose lietuvių kapinėse gyveno ramybė, viešpatavo kuklumas. Akmeninė tvora skyrė du pasaulius. Šiukštu, aplankęs kapus, iš to pasaulio nieko negalėjai namo parsinešti. Iš vaikystės dienų girdimi senelių pamokymai – „nelakstyt, netriukšmaut, jiems reikia ramybės…“ Daugeliui gyvųjų vertėtų prisiminti, ar naujai išmokti elgesio taisyklių kapuose. Atskirti vartotojiško pasaulio madas nuo Amžinybės sąvokų. Pagaliau suvokti, ko labiau stinga išėjusiems – mūsų kasdieniško chaoso ar tylių nuoširdžių maldų…

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje