Visas bet kurio žmogaus „nuodėmes“ ar paklydimus atperka jo žmogiškumas. Būtent. Jei žmogus yra žmogus, tada įmanoma suprasti, pateisinti, atleisti, ištiesti ranką. Deja, mūsų liūdna patirtis jau net nebekužda, o šaukte šaukia, kad žmonės nyksta. Gyvenantys negrįžtamai degraduoja (dėl alkoholio, tinginystės, pinigų pertekliaus ir persisotinimo gyvenimu), o jų palikuonys –  neretai alkoholiu užlietų atsitiktinių orgijų ar net kraujomaišos rezultatas – tiksinčios tautos genofondo bombos. Žmogiškumo problema su kiekviena diena aštrėja. Jo pasigendame visur: valdžios sprendimuose, šeimose, žmonių tarpusavio santykiuose…

Griškiškės kaimo (Rimšės sen.) praėjusios savaitės įvykiai pasiekė absurdo kulminaciją – to mūsų rajone dar nebuvo. Iš pradžių sulaukėme skambučio telefonu, o jau šeštadienio naktį ir laiško el. paštu. Tiesa, labai vienpusio pasakojimo, tad galima įtarti, kad rašyta labai tikslingai – tęsti pradėtą nesusipratimų raizginį. Sužinojome, kad minėto kaimo gyventojas, po insulto ir savaitės komoje miręs, pirmadienį buvo palydėtas Amžinojo poilsio tos pačios seniūnijos Šiūlėnų kapinaitėse. O jau ketvirtadienį perlaidotas, nes esą to pareikalavusi ir kapinėse negražiai velionio žmoną (tarkim, Oną) užgauliojusi, grasinusi Meikštų kaimo gyventoja (tarkim, Angelė). Esą, vos palaidojus velionį buvo sulaužyti ir išmėtyti vainikai ir pažadėta, kad ramybės neturės nei mirusysis, nei jo artimieji, mat velionis palaidotas ponios Angelės „išsipirktoje“ vietoje. Pasibaisėtiną nuostabą keliantis pasakojimas privertė penktadienį vykti į Rimšės seniūniją. Susiskambinome su seniūne Tatjana Jarutiene ir pasimatymą paskyrėme… kapinaitėse (dėl suprantamų priežasčių istorijos herojų vardai pakeisti).

Šiūlėnų kapinėse prie mūsų su seniūne prisijungė būrelis vietos gyventojų, tuomet besilankiusių kapinėse. Jie taip pat stebėjosi įvykiais ir svarstė įvairius variantus, pasakojo, ką girdėję. Visų versija buvo tokia pati, kaip ir pradinė – perpasakota redakcijai. Galvoje netilpo mintys: kokį pragarą turėjo išgyventi Ona? Kokiu antžmogiu reikia būti, kad galėtum reikalauti perlaidoti žmogų tik dėl savo asmeninių ambicijų, persekioti žmones už tai?..

„Šioje istorijoje labai daug emocijų. Kita vertus, netekus artimo žmogaus, matyt, kitaip ir nebūna. Kaltės įžvelgiu visų po truputį, bet dabar negali laiko atsukti atgal ir visko pakeisti. Aš nedalyvavau visame įvykių sūkuryje ir žinau tiek, kiek žinote ir Jūs. Tik kalbant apie kapines, tai galiu pasakyti taip. Įstatymo, reglamentuojančio kapaviečių išsipirkimą, pas mus nėra, tačiau nuo seno galioja nerašytos taisyklės, kad prie mirusiųjų kažkur mintyse paliekama vieta kitiems artimiesiems. Kartais tai – realu, kartais – jau nebe. Tad iš esmės laidoti žmogų galima bet kurioje laisvoje vietoje, suderinus su seniūnu. Šiuo atveju žmogus buvo palaidotas laisvoje vietoje, tik pamiršus suderinti su manimi. Kad velionis buvo palaidotas Angelės numatytoje vietoje, buvo žinoma galbūt tik teoriškai. Kita vertus, jei žmogus planuoja kažką, tai galėtų tą vietą pasižymėti, bent jau apsišienauti pats ir pan. O dabar… Šitoks skandalas dėl nieko“, – sunerimus svarstė seniūnė T. Jarutienė.

Bestoviniuojant kapinėse apėmė dar didesnis siaubas. Koks susireikšminimas! Pasirodo, labai svarbu kuriame žemės lopinėlyje gyvenantys kirminai tave sugrauš (atsiprašau už cinizmą). Gerai, kad atsirado galimybė po mirties būti kremuotam ir išbarstytam pavėjui. Kapinėse rasis daugiau vietos. Apsidžiaugiau bent jau dėl to.

Aukštesniosios jėgos, kurioms sukomandavo seniūnė, nuvedė į Meištų dvarą, kur pirmiausia sutikome poną Mindaugą Survilą (ponia Angelė, istorijos herojė, dirba Meikštų dvare) Žmogus labai ramiai per dvi minutės „išvyniojo“ istorijos gijas ir pateikė kartu su kava ir ledais (ačiū).

Kitaip juk ir būt negali. Tik eilę metų gyvenantis tam tikroje aplinkoje ir betarpiškai bendraujantis su visais bendruomenės nariais, gali teisingai įvertinti situaciją. Mes kalbėjome su ponia Onute, perlaidojusia vyrą, su ponia Angele, esą reikalavusia perlaidoti velionį ir… su dar viena ponia, bene pagrindine, kaip vėliau paaiškėjo, šios istorijos heroje – Rožyte.

O buvo taip

Jauną vyrą (51 m.) ištiko insultas. Žmogus savaitę prabuvęs komos būklės, mirė. Jį slaugiusi ir prie jo budėjusi jo žmona Ona, netekusi vyro, ėmė rūpintis ir jo laidojimu. Moteris sakė tada tegalvojusi, kaip viską susitvarkyti deramai. Jau daugiau nei dešimtmetį ji žinojo vyro pageidavimą būti palaidotam kuo arčiau krikšto motinos. Ji su ta mintim, visai pamiršusi atsiklausti seniūnės, nurodė duobkasiams vietą. Tik jau laidojant velionį, nepritarimą ir nuoskaudą dėl tokio sprendimo pareiškė ponia Angelė, mirusiojo krikšto motinos dukra, kuri planavusi laidotis arčiau tėvų pati. Vienų gal žodžiai per skaudūs ir per aštrūs, kitų stresinė situacija ir pertempti nervai „uždegė žalią šviesą“ intrigų mėgėjams. Onos brolienė (vyro brolio žmona) ėmėsi „tvarkyti“ reikalus savaip. Motyvas? Gyvenimo būdas, charakterio bruožai… Ji ėmė esą Angelės perduotus grasinimus perpasakoti Onai ir raginti ją perlaidoti mirusįjį prie visos šeimos kapaviečių eilės (tėvų ir 6 brolių, seserų), teigdama, kad Angelė paduosianti ją į teismą, kad apkrausianti baudomis, išrausianti visas gėles ir išniekinsianti kapą, jei ta neiškas ir neperlaidos mirusiojo. Apimta siaubo ir baimės, Ona paskambino Angelei, jos atsiprašinėjo. Toji prašiusi „neuždėti nuodėmės ant jos dūšios“ ir nebeliesti velionio, tačiau ponios Rožytės atkaklumui ir gebėjimui manipuliuoti žmonėmis nebuvo ribų. Vildamasi visiems ramybės Ona, pasitarusi su kunigu ir su seniūne, po dviejų dienų perlaidojo velionį, iškasdama naują duobę, vos už trijų metrų nuo laidojimo vietos. Pati Ona su Angele po laidotuvių kalbėjosi tik vieną kartą, mat joms tarpininkavo ponia Rožytė, padėjusi situacijai išsirutulioti iki negirdėtos absurdiškos sensacijos. Atsipeikėję tiek Ona, tiek Angelė viena kitos atsiprašė, apgailestavo, tačiau jau buvo per vėlu…

Turbūt galvojate – kokia viso to prasmė? Greičiausia – jokios! Dėl to paties žmogiškumo nykimo žmonėse randasi keistas noras regzti intrigas, kiršinti pažįstamus, draugus, gimines be jokios motyvacijos. Deja, miestuose sunkiau tai pastebėti. Kaimuose pakankamai dažnai ir moterys, ir vyrai dėl visai nesuprantamų priežasčių „kuria“ ir kitiems perpasakoja tas išgalvotas istorijas, kaip realius įvykius. Šį reiškinį, matyt, galėtų paaiškinti tik medikai, o gal kunigai egzorcistai ar žyniai…

Patarimai netekusiems artimojo

Nelaimė visada ateina netikėtai. Netgi tada, kai esame susitaikę su artimųjų ligomis, mirtis išmuša iš vėžių. Mylimo žmogaus netekęs asmuo patiria didžiulį stresą, jį užvaldo emocijos, sunku susidoroti su užgriuvusiais rūpesčiais. Racionaliai nemąstančiu žmogumi lengva manipuliuoti: daugeliu atveju į pagalbą atskuba giminės, kaimynai, draugai, tačiau, ar visada patarimai yra kompetentingi ir geranoriški? Vieni išties pagelbėja, kiti nukreipia, treti, kaip ir mūsų istorijoje, pasinaudoja situacija – visų paskatos skirtingos.

Derėtų įsiminti tai, kad pirmasis dokumentas, kurį gauna mirusiojo artimieji – gydytojo išrašyta laikinoji medicininė pažymą. Vėliau reikia kreiptis į savivaldybę, kad išregistruotų mirusįjį asmenį ir išrašytų mirties liudijimą. Turint pažymą, liudijančią mirtį, galima kreiptis dėl laidojimo pašalpos.

Laidojimo pašalpa mokama mirusiojo šeimos nariui arba asmeniui, kuris jį laidoja.

Kad gautumėte pašalpą, turite pateikti šiuos dokumentus: mirties liudijimą, prašymą, pasą. Rašytinį leidimą laidoti kapinėse išduoda seniūnai, nurodantys ir vietą (kartais tai galima aptarti ir žodžiu).

Pagrindiniai dalykai, kurių reikia laidojant žmogų: sutvarkyti mirusiojo kūną, reikia karsto, šarvojimo vietos, katafalko, iškastos kapo duobės. Dar gali reikti kunigo, giesmininkų ir gedulingų pietų, tačiau tai tik artimųjų pasirinkimo reikalas. Žmogų kremuojant, jo pasiėmimu ir išsivežimu pasirūpina firma, artimiesiems tereikia atsiimti urną su pelenais.

Laidojimo procesijai galima užsakyti policijos pareigūnų palydą. Lietuvoje visos kapinės yra valstybinės. Vos gimęs Lietuvos pilietis, iškart gauna teisę į vietą kapinėse, todėl už žemę mokėti nereikia. Tai tiek pagrindinių taisyklių, kurias derėtų žinoti kiekvienam.

Moralas

Tiems, kam labai svarbu būti palaidotiems netoli giminių (nekalbu apie bendrą vyro ir žmonos kapą), visada yra išeitis. Įsirenkite savo kapavietę iš anksto, apsiželdinkite gėlynais taip, kaip jums atrodo skoninga, pasistatykite kryžių ar kokį paminklą, prižiūrėkite, puoselėkite tą vietą, grožėkitės ir ramiai gyvenkite. Tikrai niekas nesikėsins į ją atgulti…

Autorės nuotr.