Be penkių minučių dešimtą ryte šešiasdešimt devynerių Veronikos bute Ligoninės gatvėje suskambo telefonas. Senolė padėjo į šalį mezgamą kojinę ir pakėlė telefono ragelį:

– Jūsų anūkas ką tik pateko į eismo įvykį. Dėl jo kaltės sumaitotas brangus automobilis, yra sužeistų. Anūkui gresia ne vieneri metai kalėjimo. Kad bylos nebūtų, reikia pinigų, – greitakalbe pažėrė skambinęs vyras.

– Vaje, kokia nelaimė, o kiek reikia?

– Trijų tūkstančių penkių šimtų, – ryžtingai ragelyje sugirgždėjo balsas. – Ruoškite pinigus, pas jus po pusvalandžio užeis žmogus mėlyna kepuraite. O apie tai – niekam nė žodžio, antraip anūkėlis cypės neišvengs…

– Bet… Bet aš namuose tiek neturiu, pinigus DnB NORD banke laikau, Ignalinoje tokio nėra, reikia važiuoti į Švenčionis, – išsigandusiu balsu paaiškino pašnekovui. – Banko kortelės neturiu, ja nepasitikiu, – dar pridūrė Veronika.

– Gerai, išeikit į gatvę, tuojau atvažiuos baltos spalvos „golfas“, jis nuveš į banką, – nepatenkintu balsu pasakė skambinęs vyras. – Ir atminkit – niekam nė žodžio, antraip…

Po dvylikos minučių senolė pro virtuvės langą pamatė gatvėje prie namo sustojusį baltą mašinikę. Jų markėse ir modeliuose Veronika ne itin susigaudė, bet nusprendė – turbūt šitas. Automobilio vairuotojas pasirodė ne itin malonios išvaizdos, tris dienas nesiskutęs vidutinio amžiaus vyras, užsimaukšlinęs mėlynos spalvos sportinę kepuraitę. Į Veronikos pasisveikinimą neatsakė, tik prie lūpų pridėjo pirštą… Girdi – tss!..

Nuo kalvos jau atsivėrė Švenčionių panorama, kai Veronika staiga ėmė nerimauti, kuistis savo krepšyje.

– Tai velnias! Aš gi taip susinervinau, kad ir pasą, ir kitus dokumentus pamiršau. O pasas tai net ne namuose, vakar Ceikiniuose pas seserį liko. Teks grįžti namo ir užsukti dar į Ceikinius…

Vairuotojas iš po užsmauktos ant akių kepurės tik sukibirkščiavo akimis, bet pakluso. Ceikiniuose į bagažinę įmetė pusmaišį bulvių ir du trilitrius stiklainius raugintų agurkų. Autobusu tiek neparsiveši, o čia ta pačia proga su mašina – vieni niekai.

„Golfo“ stabdžiai cyptelėjo ties Veronikos namu. Tuojau užlėks namo, pasiims pamirštus dokumentus, o pasas jau kišenėje… Bet gi dar bulvės su agurkais…

– Klausyk, padėtum senelei nunešt visas gėrybes namo. Aš ilgai užtruksiu po truputį tampydama, – kreipėsi į susiraukusį, aiškiai besinervinantį vairuotoją.

Šis piktokai suniurnėjo kažką po nosimi, bet pakluso. Juk dar reikės vėl į Švenčionis važiuoti. Tad ilgai nedelsdamas, pusmaišį bulvių užsimetė ant peties, laisva ranka už „kaklo“ paėmė vieną stiklainį agurkų, antrą nešėsi pati Veronika. Užlipo į trečią aukštą, atidarė buto duris, o ten – trys policininkai ir rajono kriminalistų vadas Giedrius belaukiąs. Žado netekusiam, dar neatsipeikėjusiam dėl netikėtumo vairuotojui ant rankų trekštelėjo uždedami antrankiai.

– O kaip gi anūkas? – kažkaip naiviai, pasimetęs praniurnėjo sulaikytasis.

– Aš jokio anūko neturiu ir jokios avarijos nebuvo. Kol važiavai pas mane, aš paskambinau ir sužinojau, – ramiai atsakė Veronika. – Aš iškart jus „perkandau“, supratau, kad jūs – paprasčiausi sukčiai, kokių dabar, kaip lapų rudenį. Ačiū už atvežtas daržoves iš sesers, o tai nusibodo po kilogramą vežiotis. Aš, be to, ne kokia bobulė – pienės pūkas, aš beveik dvidešimt metų milicijoj-policijoj dirbau. Tad minkšto sėdėjimo, gerbiamasis…