Įžengę pro simbolinius vartus, šokinėja per degančius laužus, eina ratelius, nuogi voliojasi rasoje, pina ir plukdo vainikus, eina per devynis laukus ir iš kiekvieno renka po gėlelę ar žolelę, po vidurnakčio iš jų buria ateitį. Ir mūsų krašto žmones vilioja mintis ne tik smagiai ir prasmingai praleisti trumpiausią naktį ir paminėti Rasų šventę – Jonines, bet ir surasti paparčio žiedą, kuris, tikima, turi stebuklingų galių.

Paparčio žiedo ieškojome ir mes, o beieškodami pabuvojome ir Ignalinoje, ir N. Daugėliškyje, ir Linkmenyse, ir Vidiškėse, ir Mielagėnuose (apie Ignalinos ir Mielagėnų Jonines – kitame numeryje).

Stebuklų kupina naktis

Vieniems Joninės – graži pagoniška šventė, švenčiama naktį iš birželio 23-iosios į 24-ąją, kai sutemos su aušra susijungia šiauriniame horizonte, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Kitiems – tiesiog dar vienas savaitgalis pasimėgauti alumi ir šašlykais.

Pagoniškų tradicijų puoselėtojams Joninės – tai saulės ir gamtos klestėjimo kulminacija, metas, kai žmogus susilieja su gamta, pasisemia iš jos dvasinių ir fizinių jėgų visiems ateinantiems metams, kai atiduoda duoklę Saulei, Žemei. Jie garbina su gamta susijusias apeigas: žolių rinkimą, saulėlydžio palydą, aukuro užkūrimą ir maldą ugniai. Pagonys Joninių neįsivaizduoja be naktyje degančio laužo, šokių, vandenyje plukdomų vainikų, paparčio žiedo ieškojimo. Jie ryte būtinai skuba praustis rasa, tikima, kad tuomet žmonės bus sveiki ir gražūs.

Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, mistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono varduvėmis. Nė viename žemiečių suėjime neapseita be svarbiausių magiškos šventės akcentų: ugnies, vainikų, paparčio žiedo ir… Joninių bei Jonų.

Ugnis nuo seno simbolizuoja moralinį apsivalymą. Laužui bedegant pasidžiaugiama atliktais darbais, išsakomos ateities viltys, lūkesčiai. Laužas simbolizuoja sveikatą ir laimę šeimyniniame gyvenime, todėl per laužus šokinėjo ir jauni, ir seni.

Vainikas – nemirtingumo ir meilės simbolis. Vainikus iš gėlių pynė visi: ir moterys, ir vyrai. Ąžuolo lapų vainikai, simbolizuojantys stiprybę, buvo dovanoti Jonams ir Janinoms, kai kur matėsi vainikai pakabinti ant varduvininkų namo durų. Na, o paparčio žiedo paieškos – drąsiausiųjų darbas, kadangi paparčio žiedą nuo seniausiųjų laikų saugo raganaitės ir laumės. Turėsite įvairių kliūčių, bauginimų, tačiau ir radę ne taip jau lengvai pasiimsite tą žiedą. Bet jei tūkstančius metus žmonės nesiliauja jo ieškoję, vadinais labai svarbu jį rasti.

Linkmenyse

Santūrumu šiemet linkmeniškiai pralenkė patys save. Gal net ne santūrumu, o kažkokia keista nostalgija, padvelkusia nuo Žiezdro, apsigaubė Linkmenų miestelis. Tradiciškai pasveikinę Jonus ir Janinas,  juk ypatingi linkmeniškiai, mat net seniūną Joną turi, visi klausėsi, stebėjo, džiaugėsi ir žavėjosi savo vaikais ir vaikaičiais, nuostabiai dainuojančiais, grojančiais, šokančiais pramoginius šokius. Kelias dainas dovanoję vietos meno mylėtojai – kolektyvas „Linkmena“, sceną užleido garsiajai „Nalšiai“, atvykusiai net iš sostinės, o vėliau juos pakeitė Adutiškio žemių muzikantai.

Vidiškėse

Vidiškiečiai šiemet sulaukė neregėtų ir negirdėtų svečių. Joninių išvakarėse juos aplankė Būrėja Esmeralda, kurią pasikvietė ne kas kitas, o gražuolis senbernis Jonas, lydimas net keturių Janinų. Pasirodo, dar vis negalintis išsirinkti tos vienintelės, todėl tebevaikštantis su visu būriu gražuolių. Būrėja Esmeralda išpranašavo jonui poringus metus, o visiems vidiškiečiams laimingus ir turtingus bei geros sveikatos metus. Ir nors visur garsiai kalbama, kad vis moterys nerimsta ir veržiasi kuo greičiau ištekėti, bet štai Vidiškėse viskas atvirkščiai. Vainikėlio mėtyti susibūrė daugiau bene dvi dešimtys jaunų vyrų ir vaikinių ir visi baisiai nekantravo sužinoti, kada gi pagaliau susiras antrąją pusę. Vidiškiečiai sparčiai keičia tradicijas. Matyt, šaunioji Viktorija su būrėja Esmeralda bus kokių magiškų kerų virš Vidiškių užleidusi. O jei taip pabandžius ir nuo „velnio lašų“ kokį burtą virš Lietuvos paleisti…

Daugėliškyje

Ryškiaspalvių gėlių vainikais pasipuošusios, plačiai besišypsančios moterys ir merginos nepaliko abejingų širdžių. Prigužėjo salė jaunimo, senjorų, Janių ir Jonų. Net ir kunigas Jonas atvyko pabūti drauge, pasiklausyti skambių dainų, prisiminti gražias tradicijas. Vingiuotais šventės tradicijų takais vedė Lina Cicėnaitė ir Simonas Pajarskas. Muzikiniais pasirodymais jų pasakojimus vizualizavo meno mėgėjų kolektyvas „Gija“. Vėliau juos pakeitė svečiai iš Taujūnų – senjorų meno mylėtojų kolektyvas „Radasta“, vėliau sceną užleidę humoristiniam čigonų pasirodymui (kolektyvas „Gija“). Linksmybės linksmybėmis, tačiau nepamiršti ir varduvininkai. Pasveikintas kunigas Jonas Kardelis, ūkininkas Jonas Čeikauskas ir Jonė Sabaliauskienė. Įkvėpti skambių dainų, visi išdundėjo į lauką burti ir šėlioti, deginti laužo, virti ir skanauti šiupinio. Net ir auštant, išmirkę magiškame lietuje ir basomis, nesiliovė šokti ir trypti daugėliškėnai. Gaidžių giedojimo, išsklaidančio burtus, sulaukėme visi kartu…

Autorės ir Nijolės Kamarauskienės nuotr.