Skip to content

MI informacija

Pakankamai reta pavardė Lietuvoje ir rajone. Turėjau dėdienę Teresę Rutkauskienę, kuri kepdavo labai skanius pyragus ir visada Petrinėms atnešdavo pyrago, iškepto tokioje formoje, kurią vadino “čudopečka”. Ją prisimindamas ir skiriu šį straipsnį jos anūkei Vielienei. Nesu susitikęs su šia gimine, bet tai labai sena giminė, kuri čia gyveno jau XVII a. Niekada nepasižymėjo gausumu, bet pasižymėjo sėslumu.

Seniausias įrašas sako, kad Kristupui Vieliui ir Marianai Nevaišiuose 1709 m. gimė dukra Magdalena.  Šiaip ši giminė siejama su Rimašių kaimu, dažnai pavardė buvo rašoma kaip Vėlys.

Vieliai gyveno XVIII a. ir Vėlionyse. Jokūbas Vielys čia gyvendamas turėjo dukrą Magdaleną (1757 m.), o Motiejus – sūnų Steponą (1784 m.).  Rimašiuose gyveno Jonas Vielys (1741–1818).

Bartolomėjaus šaka. Bartolomėjus (1789–1868) buvo vedęs Agotą Zambrovską. Turėjo vaikus: Petrą (1824 m.), Andrejų (1828 m.), Jokūbą (1829 m.), Joną (1831 m.) ir sūnų, kuris 1847 m. jau buvo miręs, kartu gyveno jo našlė Morta (1809 m.). Petras turėjo 4 sūnus ir dukrą, Andrejus – 4 dukras ir sūnų, Jokūbas – 3 sūnus ir 3 dukras. Pagal tuos laikus šeimos mažos. Tik Jokūbo ir Justinos Narkūnaitės sūnaus Jurijaus (1863 m.) ir žmonos Petronėlės Rakštelytės šeima buvo gausesnė. Gimė 7 vaikai (2 sūnūs ir 5 dukros). Tik sūnaus Juozo (1900 m.) ir Mikalinos Miečelytės šeima buvo gausesnė. Tai Veronika (1926 m.), Bronius (1928 m.), Vaclovas (1930 m.), Jurgis (1933 m.), Antanas (1938 m.), Aleksandras (1940 m.) ir Česlovas (1942 m.). Gal vaikų buvo ir daugiau, nes paskutiniai duomenys iš 1942 m. surašymo.

Petro šaka. Petras Vielys (1816 m.) su Juozapota turėjo sūnų Antaną (1855 m.), kuris su žmona Agota Pliusnyte turėjo Antaną (1882 m.), Silvestrą (1885 m.), Mykolą (1886 m.), Joną (1888 m.), Augustą (1900 m.). Juozas, Konstantinas, Stasys, Pranas, Vincas mirė vaikystėje. Agota palaidota 1939 m. kaip Veličkienė. Antanas su žmona Jadvyga Rakštelyte turėjo 3 vaikus. Mykolas su Jule Širvinskyte irgi turėjo 3 vaikus. Augustas buvo vedęs Zofiją Šaulauskytę ir iki 1936 m. turėjo 3 dukras.

Trupinėliai iš naujų laikų. Alvydas Vielys 1992 m. vedė Jolantą Matkevičiūtę. Algimantui Vieliui 1995-12-14 gimė sūnus Paulius. Antanas Vielys 1971 m. vedė Genę Skunčikaitę, 1981 m. jiems gimė Valdas (Linas). Jono  šeimoje 1989 m. gimė Aušvydas (Antanas), Jono ir Nijolės Gaidelytės vestuvės įvyko 1981-02-28. Darius Vielys turi dukrą Gretą, gimusią 2000-07-15.

Baigiamasis žodis

Buvo malonu bendradarbiauti su Jonu Baltakiu, kurio laikraštyje atspausdinta apie 100 įvairių straipsnių, dokumentų. Kai kas klausė, kiek gavau atlyginimo. Visas darbas buvo nemokamas, norėjau ignaliniečiams palikti bent dalį tų žinių, kurios susikaupė. Kaip sakė draugas, tokį darbą dirba patriotai arba idiotai. Šis straipsnis paskutinis. Darbas labai imlus laikui ir tekdavo tam skirti kasdien po 3–5 valandas.

Tikėjausi išleisti dar dvi knygas. Viena mano plane buvo apie Ignalinos miesto istoriją ir Ignalinos 1-ąją vidurinę mokyklą iki 1962 m. Tai buvo mano klasės laida, 1961 m. mes persikėlėme į naują mokyklą ir buvome šios mokyklos pirmoji laida. Antra knyga apie Palūšės parapijos kaimus, kuriuos tyriau labai seniai. Tai lyg geneologijos dalis. Ta temą daug ir gražių straipsnių parašė kolega, toks pat idiotas, kaip ir aš – Romutis Matkevičius.

Paaiškinsiu, kodėl mane domino Ignalinos tema. Čia gimiau, mokiausi. Ignalinos istorija labai įdomi. Kažkas nustatė jos gimimo datą – 1866 m. Kitais metais bus 150 metų. Ta data man nelabai suprantama, nes dokumentų yra bent 5 metais vyresnių. Ar pavadinimas paimtas iš Ignalinos stoties, ar Ignalinos palivarko, ar dviejų Ignalinos pervažų pavadinimų, ar nuo to, kas pravažiavo pro šalį? Suprantu, kad miesto valdžiai labai svarbu reklamuoti savo pasiekimus. Tai natūralus dalykas.

Bet Ignalinos istorija prasidėjo ne 1945 m. 150 metų – tai dviejų kartų pragyventas amžius. Jau baigia išmirti žmonės, kurie kažką prisimena. Esu surinkęs sąrašus žmonių, kurie gyveno Ignalinoje, 90 proc. jų buvo žydai. Bet jie – mūsų istorijos dalis. O kaip atrodė miestelis iki 1940 m?  Įkurtas muziejus, bet finansavimas duotas tik kelių etatų išlaikymui. Suradau projektus prieškaryje statytos bažnyčios ir 1-osios vidurinės mokyklos. Pasirodo, kad jie niekam neįdomūs, nebent kažką pirksi, po to padovanosi. Biblioteka surinko Ignalinos išnykusių kaimų pavadinimų sąrašą. Tikrai labai geras. Bet juk ten tik pusė jų. Pradžia padaryta, bet sustota. Tai sudėtingas darbas, paprasčiau bibliotekos darbuotojų darbą nukopijuoti ir pristatyti kaip nuosavą. Mokyklos istorija parodyta labai menkai. Štai mano klasėje jau pusė iškeliavo Anapilin, o kas liko iš pirmosios laidos? Mokykla – tai mokiniai ir mokytojai, įdomu, ką tie vaikai pasiekė. O kiek žino 1953 m. mokyklos direktorius Česlovas Leleika? Visa tai kol kas dar galima surašyti.

Aš suprantu, kad muziejaus darbuotojai negali atlikti tiriamojo darbo. Bet tam reikia skirti pinigų ir sudaryti sutartis su specialistais, kurie supranta ir gali padaryti. Jei ieškosim tik europinių pinigų, tai nieko neturėsim, nes greitai jie baigsis ir tada reikės galvoti, ką daryti. Yra pasakyta, kad žmogus be praeities, tai žmogus be ateities. Tai ar mes zombiai, ar savo giminės istorija prasideda ir baigiasi savo vaikų istorija? Džiaugiuosi, kad Ignalinoje atsirado keli žmonės, kurie domisi savo protėvių istorija, savo šaknimis.

Pastaba. Atsiprašau už galimus neteisingus vietovių pavadinimų ir pavardžių rašymus. Kartais pavadinimai  pateikiami pagal to meto jų pavadinimus dokumentuose. Gali būti neatitikimai datose. Čia buvo baigiamasis straipsnis.

Sėkmės ignaliniečiams ir dėkoju tiems, kurie skaitė mano straipsnius ir kažką naujo sužinojo. Tiems, kurie domisi, esu pasirengęs padėti konsultacijomis ir patarimais.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *