Skip to content

Netikusius architektūrinius sprendimus kompensuos gražūs santykiai

Geriau ir būti nebegali. Kai vienus gražius ir gerus darbus seka kiti, įtraukdami vis didesnį būrį žmonių, pradedi tikėti stebuklais. O tie stebuklai – ne kas kitas, o nuoširdžiai savo vykdoma misija tikintys žmonės. Kai kiek mažiau nei prieš metus paskelbėme liūdnąją žinią apie dūmais ir pelenais virtusį Senovinės bitininkystė muziejų, atitinkamų įstaigų pareigūnus sukėlėme ant kojų – sėsta prie apskritojo stalo ir bandyta ieškoti sprendimų. Kai neseniai paskelbėme džiugią žinią apie bitučių sugrįžimą į Stripeikius, smalsumo vedami muziejų užgriuvo lankytojai (per ne visą mėnesį apsilankė 800), mat visiems knietėjo savo akimis pamatyti atgimusį muziejų ir sugrįžusias bitutes. Birželio 30-ąją kartu su bitininku Antanu Cicėnu iš Bobėnų (Tverečiaus sen.) nuriedėjome į Stripeikius ir mes.

Nauji vėjai

Kai nuo kalno pamatėme mojančią Danutę Indrašienę, naująją Stripeikių šeimininkę, oficialiai einančią ekspozicijos specialistės pareigas, ir su koriais zujantį Algirdą Panavą, supratome – viskas yra ir bus gerai. „Žmonės kuria dvasią, o blogi architektūriniai sprendimai… Mes juos apauginsime gražiais santykiais. Dzūkams labiau rūpi mūsų aplinka ir geras vardas, nei mums patiems. Pirmąsias bitutes padovanojęs veterinarijos darbuotojas ponas Antanas nusprendė be jokių kalbų pereiti prie darbų, atgaivinant muziejų. Pirmą kartą prieš visos Lietuvos VMVT specialistų suvažiavimą viešėjęs Stripeikiuose ir pamatęs tai, ką pamatęs, žmogus niekieno neraginimas atvežė dovanų – bitelių. Žmogų suglumino vieno žmogaus pasakyti žodžiai: „Bus tų bičių, juk ne karvė – nusipirksim“. O kai baigėsi renovacija, kai išnyko visos bitės, su jomis išnyko ir taip postringavęs žmogus. Nekalbėkime daugiau apie tai, kas negerai, žiūrėkime į tai, kuo galime pasidžiaugti. Jau dabar Stripeikiai yra puiki vieta poilsiaujantiems ignaliniečiams ir jų svečiams. Čia atvykę su savo kava ar arbata, jie gali smagiai praleisti visą dieną. Juk tai puiku“, – kalbėdama apie naujai kuriamą (bet jau dabar veikiantį) Senovinės bitininkystės muziejų sakė ponia Danutė.

Projekto vidurys

Tai, kas dabar atnaujinta ir padaryta Stripeikių bitininkystės muziejuje, tėra pradėto projekto vidurys. Baigti tik pastatų rekonstrukcijos ir aplinkos pertvarkymo darbai. „Po dviejų vasarų bus kitas projekto etapas, kurio metu planuojama atkurti visą ekspoziciją, ją papildant. Senoji ekspozicija veikia dviejuose pastatuose. Problema ta, kad atkurti to, kas buvo nurinkta netausojant – nebeįmanoma. Tai, ką pavyko išsaugoti, galite pamatyti apsilankę jau šiandien. Svirne eksponuojamos aukšto meninio lygio darbų parodos. Šiuo metu veikia Eglūno Židonio žirgelių paroda. Atgaivinta ir Austėjos klėtelė su naujais šiųmečiais žolynais. Galime jau pasimėgauti ir bičių aromaterapija. Darbų ir darbelių dar devynios galybės. Labai džiaugiuosi susipažinusi su šio muziejaus pradininku Bronislavu Kazlu. Tiesa, pirmasis mūsų pokalbis buvo kiek keistokas, tačiau dabar kasdien laukiu jo skambučio, nes jis nuolat pateikia labai įdomių ir reikšmingų patarimų, nurodymų, idėjų ir projektų. Aš labai pritariu Bronislovo minčiai ir esu įsitikinus, kad man pavyks tapti jo pasekėja, kalbu apie muziejų, nes, kaip ir jis, aš manau, kad muziejuje ar kokiame nors kitame kultūriniame objekte dirbant tik pagal pareigybę ir už etatą – to traukos objekto laukia „mirtis“, žlugimas. Žmogui gyventi ir dirbti tame krašte, kurio jis nemyli – didžiausia bausmė. O aš, paklajojusi po Lietuvą, grįžau į gimtąjį kraštą (kilusi iš Didžiasalio) ir apsisprendžiau gyventi muziejumi“, – be paliovos šypsosi charizmatiškoji pašnekovė.

Bitės – natūrali kova su senatve

„Jei ne B. Kazlo įžūlumas ir landumas, šio muziejaus niekada net nebūtų buvę“, – juokiasi Algis Panavas. Algis – Stripeikių bitučių globėjas. Ir nors jis nėra tikras bitininkas, o miškininkas ir aplinkosaugininkas, tačiau per 20 bitininkavimo metų, savo 8 bičių šeimynų ūkyje išmokęs šio amato. Mums viešint muziejuje, Algirdas ruošė avilius dar trims naujoms bitučių šeimynoms. Prieš atvykstant pirmajai dovanotai bitučių šeimai iš Dzūkijos, priekin suskubo motulė gamta ir Stripeikiuose apgyvendino dvi laukinių bičių šeimas. Vėliau dar dvi šeimas atvežė ignalinietis, Lietuvos bitininkų draugijos „Austėja“ Ignalinos skyriaus pirmininkas Vytautas Gimžauskas. O kartu su mumis atvykęs Antanas Cicėnas atvežė dar tris šeimas. Nors pono Antano bitynas Bobėnuose, pats jis gyvena Vilniuje, bet 150 km iki bityno jam – vieni juokai. Kad sugrįžtų bitės į Stripeikius, labai daug pastangų ir jėgų įdėjo Ignalinos VMVT gydytoja Aušra Čepulienė. Ji dabar nenuleidžia akių nuo šių bitučių, o ir Danutę ragina imtis bitininkavimo. Sako, kad bitės – natūrali kova su senatve.

Kartu su Danute ir Algiu dar dirbs ir jauna panelė – gidė Agnė Sipavičiūtė iš Meironų. Komanda –puiki, planai – gražūs, vadinasi bus ir ateitis…

Ach, kaip smagu skelbti džiugias žinias!

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje