Nugriaudėjo, nuvilnijo tarptautinis folkloro festivalis „Ežerų sietuva“, gimęs prieš 20 metų. 1995-aisiais ir vėlesniais metais jį rengė ir visais rūpesčiais bei išlaidomis dalinosi visi šeši Utenos apskrities rajonai, prie kurių vėliau prisijungė ir Švenčionys. Metams bėgant, Utena, Anykščiai, Zarasai ir Visaginas pasitraukė ir šiemet festivalis vyko tik trijuose rajonuose – Molėtuose, Švenčionyse ir Ignalinoje. Kadangi kalbos – reikalingas šis renginys ar ne – tebevyksta, šia tema internetinėje laikraščio svetainėje surengėme apklausą. Beveik 55 proc. apklausos dalyvių pasakė, kad festivalis reikalingas be išlygų. Tai patvirtino ir žiūrovų gausa, kokios, atrodo, dar nė viename ankstesniame festivalyje nebuvo. Miesto estradoje sekmadienį buvo visiškas anšlagas.

Šiemet į svečius atvyko kolektyvai iš penkių šalių. Tai liaudiškos muzikos, dainų ir šokių ansamblis „Musgam Sham Aninno“ iš Azerbaidžano, tolimosios Australijos lietuvių folkloro grupė „Pamesta klumpė“, liaudies šokių ansamblis „Bojaryšnia“ iš Rusijos, Maskvos srities, gruzinų nacionalinių šokių ansamblis „Legenda“ (jie atvyko iš Sočio, Rusijos, kur gyvena didelė gruzinų diaspora) ir folkloro ansamblis „Li Pistacoppi“ iš Italijos. Kiekviename rajone, kur vyko festivalio koncertai, dalyvavo ir vietiniai kolektyvai, Ignalinoje – IKSC tautinių šokių kolektyvas „Gaja“.

Festivalio diena Ignalinoje prasidėjo delegacijų priėmimu Ignalinos AE regiono plėtros agentūros salėje. Užsienio kolektyvus, taip pat Molėtų ir Švenčionių rajonų merus bei Serocko (Lenkija) delegaciją priėmė ir pasveikino rajono meras Henrikas Šiaudinis. Visiems dėkota už dalyvavimą renginyje, linkėta gerų įspūdžių Lietuvoje ir Ignalinoje, apsikeista suvenyrais. Meras visiems įteikė po didelį kepalą lietuviškos duonos, kad ji „suteiktų stiprybės“. Šia dovana, atrodo, labiausiai džiaugėsi Australijos lietuviai ir rusai, nes buvo pasakyta, kad duona ne iš parduotuvės, o kepta kaimo krosnyje. Bemaž visi svečiai pasakė atsakomąsias trumpas kalbas, dėkojo už pakvietimą į festivalį ir svetingą priėmimą.

Po jo festivalio dalyviai Laisvės a. rikiavosi žygiui į po renovacijos pajaunėjusią miesto estradą. Eisena žygiavo triukšmingai ir azartiškai: muzikantai negailestingai „kankino“ savo instrumentus, įvairiausiais garsais pripildydami miesto erdves, eisenos dalyviai eidami šoko ir valiūkiškai mojavo šaligatviuose stovintiems miestelėnams, o šie svečius palydėdavo plojimais. Eisenos priekyje, paskui oficialius asmenis, riedėjo „Gajos“ šienpjovių vežimas, traukiamas garsiojo širmio, paskui kurio uodegą prieš keletą metų Bėčiūnų laukais šauniai bėgiojo vienas policininkas.

Estradoje festivalio dalyvius pasitiko renginio vedėja Stefutė (aktorė Violeta Mičiulienė). Užbėgant už akių, pastebėsiu, kad jos vadovavimas festivalio eigai ne visiems kėlė vien šypsenas. Kartais jos replikos, ypač užsienio kolektyvų adresu jiems suprantama kalba, atrodė šiek tiek „perlenktos“, ne itin etiškos. Tačiau tai tik neesminis pastebėjimas.

Programos pradžia buvo kiek teatralizuota. Kiekvienas kolektyvas turėjo „užsiregistruoti“, praeidamas „Gajos“ šienpjovių padarytu dalgių ir grėblių koridoriumi. Po to kiekvienam ansambliui teko sava kupeta šieno, uždengta namuose austa rinktine lovatiese, ant kurios buvo padėtas lietuviškas naminis sūris ir puodynė giros.

Pirmieji koncertą pradėjo azerbaidžaniečiai, išsiskyrę šokių temperamentu ir ugninga muzika. O vieno jų ansambliečio solo nacionaliniu muzikos instrumentu sukelta garsų audra priminė garsiosios smuikininkės Vanesos May muzikavimą. Žavėjo ir egzotiškai spalvingi svečių nacionaliniai drabužiai. Tačiau koncerto metu nebuvo parodytas durklų šou, kuris demonstruotas liepos 2 d. festivalio dalyvių vakaronėje Ignalinoje. Tuomet tai atrodė taip. Ant žemės atsigula vaikinas, ant pilvo padedama lenta. Už 3–4 m stovintys kiti ansamblio vyrai dantyse laiko durklus, dantimis juos meta link gulinčio ir tiksliai, be klaidų, visus įsmeigia į lentą ant pilvo.

Rusų šokėjų iš Istros miesto šokių tempas ir ekspresija keitėsi, kaip šios vasaros orai. Lėtus šokius, kai merginos estrados grindiniu nebėgo, nėjo, o plaukte plaukė, nes po sukniomis iki žemės žingsneliai buvo nepastebimi, keitė greiti ritmai su rusiškais prisėdimais ir suktukais. Ignalinoje „Bojaryšnia“ liko be savo muzikanto su akordeonu, kuris rimtai apsirgo ir skubiai išvyko į Maskvą.

Savo „vežime“ buvo gruzinai. Kvapą gniaužė jų šokiai, šuoliai ore su salto elementais. Juolab, kad tiesiog neįtikėtinus dalykus scenoje išdarinėjo vaikai ir paaugliai. Vėl gi nepasisekė jų vadovui, kuris koncerto metu Molėtuose nerealaus šuolio metu… susilaužė abi kojas ir Ignalinoje sėdėjo sugipsuotas ir su ramentais. Kaip jis sakė MI, per 25-erius karjeros metus jam tokia trauma pirmoji. „Man jau beveik keturiasdešimt, o aš vis dar galvojau, kad viską galiu, tarsi dvidešimtmetis“, – karčiai šypsojosi gruzinas.

Australijos lietuviai visus stebino savo balsais, jų stiprumu, taip pat lietuviško folkloro išmanymu, repertuaru ir nebloga lietuvių kalba. „Pamestoje klumpėje“ dainuoja dešimt dalyvių, o į Lietuvą, apskridę pusę Žemės rutulio, atvyko 24 australiečiai. Kai kurie su šeimomis, vaikais, net uošviais. Štai solistas Aleksas Simonas Brovedani (motina lietuvė, tėvas – italas) atvyko net su keturiais vaikais, kai kurie – beveik su kūdikiais ant rankų. Australiečiai – labai įdomūs žmonės, visi iš Melburno. Tarp jų įvairių profesijų žmonės: gydytojai, architektai, menininkai. Festivalio metu jie gyveno kaimo sodyboje „Tundra“, kur juos dar festivalio išvakarėse aplankėme ir kalbėjomės, todėl daugiau apie juos – atskirame straipsnyje.

Festivalį užbaigė italų pasirodymas. Tai profesionalus ansamblis iš regiono prie Adrijos jūros. Italai šoka įvairius apeiginius šokius, kurie atliekami tam tikru metų laiku ir skirti kažkokiems konkretiems darbams, pavyzdžiui, kukurūzų derliaus nuėmimui rugsėjį. Kaip ir visų pietiečių, italų šokiai kupini temperamento, spalvų, humoro. Šokiuose naudojama daug įvairių gražių daiktų: krepšeliai gėlių, pintinės vaisių, apipinti vyno buteliai. Atrodo, kad kolektyvo siela – muzikantas su nedidele, bet skardžia armonika, duodančia visą šokio ir veiksmo ritmą.

Daug svečių plojimų susilaukė ignaliniečių „Gaja“, kurios pasirodymą, kaip pastebėjau, ypač atidžiai stebėjo italai. Nenustebsiu, jei šis ansamblis bus pakviestas į kokį festivalį, tarkim Italijoje.

Pasibaigus festivalio programai, ją vykusiai pratęsė dvi lietuviškos grupės „Dar“ ir „Čilinam“. Žmonių jūra nesiskirstė, šokių aikštelėje nebuvo kur plaukeliui, išpeštam nuo galvos, nukristi. Ir taip iki vidurnakčio. Ir tik nuskambėjus paskutinės grupės paskutiniam akordui, žmonės sraunia upe patraukė link namų.

Kaip įprasta, veikė prekyba. Nepigiai, bet alaus, giros ir čia pat kepamų šašlykų, troškinių, bulvių ir dar daug ko – buvo į valias. Geros nuotaikos, puikaus oro – taip pat.

Kitą „Ežerų sietuvos“ festivalį, jei nieko neatsitiks, vėl sutiksime po dvejų metų, 2017-aisias.

Autoriaus nuotr.