Prieš prasidedant „Ežerų sietuvos“ festivaliui, Ignalinoje, šalia Kultūros ir sporto centro, vyko neskelbta festivalio kolektyvų vakaronė, kurioje dalyvavo visi dalyviai, išskyrus gruzinus (šie dar nebuvo atvykę). Čia, tarp daugybės susirinkusių, iš būrio iškart išsiskyrė grupelė visą laiką besišypsančių, viskuo besidominčių  ir su akcentu, bet kalbančių lietuviškai, žmonių. Tai Australijos lietuvių folkloro grupė „Pamesta klumpė“. Joje – 10 narių, tačiau į Lietuvą atvyko net 24, nes daugelis su šeimomis, mažais vaikais, net kūdikiais ant rankų. Visi iš Melburno, kuriame gyvena keturi milijonai gyventojų. Festivalio metu jie gyveno mūsų rajono kaimo sodyboje „Tundra“. Tos vakaronės metu ir susitarėme su svečiais iš priešingos pasaulio pusės ten susitikti.

Kaimo sodybos teritorija gana nemaža, todėl australiečiai visi buvo joje „ištirpę“. Kas pievelėje deginosi, kas po miškelį ar pievą su vaikais braidė, kas prie ežerėlio poilsiavo. Čia suradau ir grupės vadovę Gabrielę Zdanienę. Ji pakvietė pašnekovus: Joną Lipšių, Vytautą Antanaitį, Jazminą Cininas ir Liną Skimbarauskienę. Pagal profesijas, Vytautas gydytojas, Jonas – architektas, Lina – vaistininkė, Jazmina – menininkė, tarptautinio lygio grafikė. Tik Jono tėvai aukštaičiai, nuo Anykščių, visi kiti žemaičiai – nuo Plungės, Klaipėdos, Tryškių, Užvenčio.

Tuomet sodybos šeimininkė pakvietė visus pietų, todėl šnekėjome jau su šaukštais rankose. Svečiai paklausė, ar aš kalbinsiu visus festivalio kolektyvus? Išgirdę, kad tik juos, nustebo, nes esą jie visai nenusipelnė tokio dėmesio.

„Panašėjat į Australiją…“

„Pamesta klumpė“ susikūrė prieš penkerius metus, todėl jie, kaip grupė, Lietuvoje vieši pirmąkart. Pavieniui visi grupės dalyviai senelių gimtinėje yra pabuvoję, kai kurie ne kartą, dalyvavę Pasaulio lietuvių dainų šventėse. Todėl pirmiausia ir klausiau – kaip ir ar keičiasi jų akimis Lietuva tarp tų viešnagių? Jonas, Lina, Vytautas ir Gabrielė, vienas kitą papildydami, pasakojo: „Kaskart atvykę matome didelių pasikeitimų. Lietuva panašėja į Australiją ir Europos šalis. Vilnius, kiti miestai, kuriuos aplankėme, jau beveik nesiskiria nuo pasaulio miestų, todėl mums mažiau įdomūs. Labiau patinka maži miesteliai, kaimai, gamta. Čia viskas atrodo taip, kaip mums tėvai ir seneliai pasakojo, jūsų kaimuose slypi lietuviškumo šaknys, kurių mes kaskart ieškome. Lietuvos miškuose galima grybauti, uogauti, ko Australijoje jau nėra. Tai fantastika. Ir gyventi šioje sodyboje – tiesiog malonumas“.

Ieško savo šaknų

Jau minėjau, kad visi – vieni geriau, kiti sunkiau – kalba lietuviškai, todėl pokalbiui vertėjo nereikėjo. Visi jie gimę Australijoje, net kai kurių tėvai – taip pat. O seneliai ir proseneliai į Australiją emigravo po karo. 1944 m., artėjant antrai sovietinei okupacijai, jie su frontu pasitraukė į Vokietiją, o vėliau – į Australiją. Daugumos emigrantų vaikai jau nekalba lietuviškai. O juos kalbos dažniausiai mokė močiutės ir seneliai. „Tėvai ir seneliai mus nuo mažų dienų vedėsi į lietuvių bendruomenių susitikimus, vakarėlius, rengiamas šventes, koncertus, leido į sekmadienines lietuvių mokyklas. Australijoje kasmet vyksta lietuvių bendruomenių, esančių skirtinguose miestuose, susitikimai, sporto ir kultūros šventės, kuriose visada dalyvaujame“, – pasakojo svečiai.

Lina sako ir pati žinanti, kad lietuviškai kalba neblogai. Ji, kaip ir jos seneliai, labai stengiasi, kad lietuvišką žodį žinotų ir jos vaikai – 2,5 metų Zigmas ir 8 mėnesių Nerija. Todėl juos abu dabar ir atsivežė į Lietuvą. Noriu, kad jie matytų mūsų repeticijas, augtų su lietuviška daina. Mes jaučiame savo šaknis ir mums tai svarbu, sakė Lina.

Vytautas pasakojo, kad kai jo tėvai atvyko į Australiją, tėvui tebuvo devyneri, o motinai – ketveri metukai. Vienas gyveno Melburne, kitas – už tūkstančio kilometrų Sidnėjuje. Abu susipažino lietuvių šventėse ir susituokė. „Tėvai ir seneliai labai puoselėjo ir palaikė lietuvybę, nes bijojo, kad sovietai Lietuvoje mūsų kalbą ir kultūrą sunaikins, tai manė, kad ji turi išlikti bent užsienyje“, – pasakojo Vytautas.

Lietuviški potyriai

„Lietuva – labai graži, žalia. Australijoje tik vandenynų pakrantės žalios, kitur kalnai ir dykumos. Labai gražūs jūsų pavasariai, vasaros. O ypač mus žavi lietuviškos žiemos, kai daug sniego. Dabar Australijoje žiema, tačiau ji atrodo taip: dienomis 10–12 laipsnių šilumos, naktimis temperatūra kartais nukrenta iki nulio, žolė pabąla, tačiau niekada neiškrenta sniegas“, – pasakojo australiečiai. Lina lietuvišką žiemą su nostalgija prisimena, kai Lietuvoje lankėsi per 2002 m. Kalėdas, o Vytautas dar 1992 m. sausį su draugu lankėsi Lietuvoje ir… Ignalinoje. Čia slidinėjo užšalusiais ežerais. Sako, to pojūčio niekada neužmirš, tai nepakartojama romantika.

Kas jiems nepatinka ar neįprasta Lietuvoje? Svečiai sako, kad pasaulyje lietuviai labiau draugiški, atviri, o Lietuvoje – uždaresni, šaltesni. „Mes, čia atvykę, norime visus apkabinti, džiaugiamės, o jūs į tai kartais žiūrite kažkaip atsargiai, net įtariai“, – sakė Lina.

Šiek tiek kalbėjome ir apie pragyvenimo lygį čia ir ten. Pašnekovai teigė, kad dabar kainos Lietuvoje dar mažesnės, nei Australijoje, tačiau pastebi, kad Lietuvoje viskas brangsta ir vejasi jų kainas. Sakė, kai atvažiuodavo prieš 10–15 metų, jie čia jautėsi labai turtingais, dabar jau ne. Palyginimui – pora skaičių. Kavos puodelis Australijoje kainuoja 4 dolerius arba 3 eurus, alaus skardinė – 4,5 dolerio arba apie 3,2 euro. Tad šiuo atveju jiems pas mus dar pigu. Svečiai sakė suprantą, kad kainos kainomis, bet algos Lietuvoje ir Australijoje dar sunkiai palyginamos.

„Esame ir Lietuvos piliečiai…“

Kadangi dabar Lietuvoje laužomos ietys dėl dvigubos pilietybės, svečių klausiau, ką jie apie tai mano? Pasirodo, jie bemaž visi be Australijos turi ir Lietuvos pilietybę, mat jiems tai priklauso pagal įstatymą, nes jų tėvai ar seneliai gimę ir gyvenę Lietuvoje. „Gal mes ko nors nesuprantame toje politikoje, tačiau manau, kad visiems užsienio lietuviams derėtų suteikti ir Lietuvos pilietybę“, – mąstė Jonas. Ir pridūrė: „Aš turiu ir Lietuvos pilietybę, bet tuo statusu nesinaudoju. Kai vyksta jūsų Seimo ar Prezidento rinkimai, balsuoti galima ir pas mus, Melburne, tačiau aš nebalsuoju, nes nežinau jūsų problemų, nepažįstu kandidatų. Neturiu nuomonės – už ką balsuoti“.

Apie svajones

Kiekvieno australiečio svajonė – turėti nuosavą namą su kiemeliu ir daržu. „Aš tą svajonę kaip ir įgyvendinau. Gyvenu Melburno centre nuosavame name, turiu kiemelį, kuriame auginu… tris vištas, turiu tris bičių šeimas. Vištos vaikams kiaušinių padeda, medus savo. „Nieko nėra maloniau, kaip pareiti namo po darbo ir stebėti besikapstančias vištas ar žieduose dūzgiančias bites“, – šypsodamasi sako Lina. Australijoje madinga auginti ir daržoves savo darže.

xxx

Kas buvote „Ežerų sietuvos“ festivalio koncerte, įsitikinote, kokie stiprūs „Pamestos klumpės“ narių balsai. Be įprastų instrumentų jie naudoja ir savadarbį daiktą, pavadintą gatunku. Tai sukta lazda, prie kurios pritvirtinti šimtai, kaip sakė, per repeticijas išgerto alaus kamštelių. Kai ta lazda daužai į žemę, ji skleidžia garsą, tarsi šamanų varpeliai. Juo meistriškai groja Steponas Levickis. Ilgai visi galvojo, kokį pavadinimą šiam sugalvoti. Pavadino iš senolių girdėtu žodžiu, kurio reikšmės iki šiol nesuprato. Gatunkas – skamba kiek aborigeniškai, tačiau tik dabar, Lietuvoje, sužinojo, kad tai senas lietuviškas žodis, reiškiantis žmogaus būdą, charakterį.

Pabaigoje užsiminta apie tai, ar negalvoja kada nors persikelti gyventi į Lietuvą. Visi maždaug taip sakė: „Smagu būtų čia pagyventi, Lietuva – labai graži. Tačiau Australijoje turime darbus, negalėtume jų palikti. Ką čia dirbtume? Juk kol kas Lietuvoje su darbais nekaip, todėl ir emigracija didelė, kuri, beje, pasiekia ir Australiją“, – atviravo svečiai.

Atsisveikinome kaip draugai. Apsikeitėme adresais (prašė išsiųsti laikraštį su straipsniu apie juos ir nuotraukas), o svečius primins jų padovanoti marškinėliai su užrašais „The lost clog“ („Pamesta klumpė“) ir grupės logotipais bei kompaktinė plokštelė su grupės dainomis. Atsisveikindami, merkdami akį, sakė: „Būsit Melburne, užsukit…“.

Autoriaus nuotr.